Ramumos vienutė

Po penkių metų

Vaiski liepos saulė kaitino visu pajėgumu. Danguje vėjas tempė kelis plunksninius debesis, kurie it koks šleifas slinko jam iš paskos ir šį vaizdą įgarsino nuotaikingas paukščių duetas.

Susimečiau rankas po galva ir patogiau išsitempiau žolėje. Taip ir gulėjau medžio pavėsyje tingiai spoksodamas į atsivėrusį gamtovaizdį. Užsimerkiau ir klausiausi įvairių vėjo sukeltų garsų: besilankstančių žolių stiebų, karts nuo karto sujudančių medžio šakų, suskimbčiojančių smilgų liaunų kotelių… Staiga vienas garsas išsiskyrė iš viso šio darnaus konteksto, praplėšęs vieną akį žvilgtelėjau į medžio viršūnę. Kaip ir tikėjaus, išvydau ten tai, ko neturėjo būti. Šyptelėjau ir vėl užsimerkiau.

Vienas trakštelėjimas… Antras. Kelių minučių tyla ir vėl trakštelėjimas. Toliau guliu lyg niekur nieko apsimesdamas, kad nieko neįtariu. Štai nedidelis slystelėjimo garsas… Ir tada pajutau, kaip tas kažkas, plumpteli man ant pilvo.

- Aš žmogus voras! - spigteli vaikiškas balselis.

- Kianai… - subambu kuo pikčiau.

Jis patogiai atsisėda ant manęs apsižergdamas kojomis ir viena ranka įsiremia į krūtinę, o kitą iškelia suspaudęs kumštuką ir vėl klykteli.

- Aš žmogus voras!

- Lapas, - pasakau, - Nukritai kaip lapas.

Suėmiau jį už pažasčių ir pabandžiau nukelti, tačiau šis įsispaudžia kojomis man į šonus ir lieka tvirtai prisikabinęs.

- Voras! - rikteli ir vėl sumosuoja kumščiu (paleidžia įsivaizduojamą tinklą į medį).

- Lapas…

- Voras!

- Lapas.

- Musė! Pfu… Voras!

- Cha, - šypteliu ir pasinaudojęs jo pasimetimu nuridenu nuo savęs.

Imu jį kutenti iš visų pusių, o jis žviegdamas mataruojasi kojomis ir rankomis į visas puses.

- Cypi kaip merga, - nusijuokiau atlaisvindamas savo gniaužtus.

- Pats tu merga, - burbtelėjo akivaizdžiai įsižeidęs.

Nespėjau sureaguoti, kai jis įspyrė man į blauzdą ir pašokęs ant kojų ėmė bėgti link namo.

- Ak tu… - iškvėpiau atsistodamas, - Tuoj pat grįžk čia ir prisiimk bausmę kaip vyras! - riktelėjau.

Tačiau tas mažas susivėlęs vaikiščias, pusilgiais plaukais, skuodė kaip kiškis per kopūstų laukus. Pasileidau jam iš paskos.

Apėjau aplink vienaaukštį vasarnamį, tačiau niekur nemačiau Kiano. Sustojau pievelėje ir įsirėmęs rankomis į šonus apsižvalgiau. Staiga nežinia iš kur į mane atlėkė žemių bomba - pataikė tiesiai į dešinį petį.

- Ei! - riktelėjau, - Juk galėjai pataikyti tiesiai į akį, - pridūriau ir išsišiepiau kaip koks kvailys.

Tada pastebėjau jo tamsių plaukų kupetą kyšančia iš po krūmo šakelių. Jis greit perprato, kad jį pamačiau, tad šovė pirmyn ir vėl paleido į mane kažkokį gniužulą. Šįkart jame buvo kažkokių žolių, tad jis taip greit nesubyrėjo ir plumptelėjo prie kojų. Pakėliau ketindamas sviesti tai atgal į jį, tačiau kai atidžiau įsižiūrėjau, supratau, kad tai  priminė kažkokio augalo liekaną. Apčiuopiau jo svogūnėlį, šaknis, dar buvo keli žali lapai…

- Kianai, ką tu čia… - pradėjau kilstelėdamas galvą ir kaip mat užsičiaupiau.

Kianas tuo metu pripuolęs prie gėlių darželio rovė lauk kažkokią rausvai žydinčią gėlė.

- Kianai! - riktelėjau jau be apsimestinio pykčio.

Jis atpažino tas balso gaidelės ir sustingęs kilstelėjo į mane galvą. Jo akys buvo didelės kaip sagos, stovėjo šiek tiek prasižiojęs. Jis vilkėjo džinsinius šortus ant petnešų ir paprastus žalius marškinėlius, viena petneša buvo nukarusi ir tabalavo palei koją.

- Ką tu darai? Raustai gėles? - burbėjau artindamasis.

Tada išgirdau, kaip už nugaros atsidaro durys ir iki mūsų atskrieja skambus balsas.

- Šonai? Kianai? Vėl pykstatės?

Abu vienu metu atsigręžiame ir pažiūrime prie mūsų besiartinančią Kler. Kaskart, kai išvysdavau ją lengvai žengiančią, mano širdimi nubėgdavo maloni pasigerėjimo banga. Prireikė beveik keturių metų reabilitacijos, kol ji pagaliau atsistojo ant kojų. Nuolatiniai važinėjimai po įvairius gydimo centrus, tiek paprastų žmonių, tiek Apdovanotojų, nenuėjo veltui ir mes pagaliau turime rezultatus.

Kianas greit paleido augalą ir paslėpė rankas už nugaros. Abu nutilome ir žvilgčiojome vienas į kitą priešiškais žvilgsniais.

Prie mūsų prisiartino Kler ir įtariai mus nužvelgė, staiga jos žvilgsnis užkliuvo už mano rankose vis dar laikomos nuniokotos gėlės.

- Ar tai tik ne… - pradėjo.

- Tas padauža rausto jas iš darželio, - pasakiau.

- Tu pats pradėjai, - tuoj pat užginčijo Kianas.

- Aš jų neraustau, - pasakiau.

Jis patempė lūpą ir ištempė ranką rodydamas į mane savo žeminu pirštu.

- Tai tu mane pavadinai cypiančia merga, - puolė skųstis.

- O tu man įspyrei. Ak, tiesa… Pirma iššokai iš medžio, juk žinai, kad po paskutinio galvos prasiskėlimo, tėvai tau draudžia laipioti po medžius.

- Skundikas… - vyptelėjo.

- …ir tada apmėtei mane žemėmis, - baigiau jo nuodėmių sąrašą.

Jo didelės akys nemirksėdamos žvelgė į mane su tokia nuskriausto šunyčio išraiška, kad aš beveik pasijaučiau kaltas, nors, po galais, tai jis čia buvo velnio apsėstas vaikis. Ir štai jo lūpa ėmė virptelėjo ir akys greit apsitraukė ašarų sluoksniu.

- Šiknius, - susriūbavo ant manęs ir apsisukęs greit nulėkė už namo.

- … tas vaikis, - niurgztelėjau.

- Šonai… - išgirdau sau prie ausies priekaištaujantį Kler balsą.

Ji atsistojo man už nugaros ir įrėmė smakrą į petį, rankomis apsikabino per liemenį.

- Ar tau buvo būtina su juo taip kalbėti? Gi žinai, kaip jis greit įsižeidžia…

- O jis tegu neverčia manęs jaustis kaltu dėl jo šunybių…

- Nueik ir pasikalbėk su juo. Atsiprašyk, gerai?

- Cha… Už ką? - pasakiau atsisukdamas į ją veidu.

- Juk žinai, kad jis iš tenai neišlįs, kol nenueisi pas jį…

Surėmiau mudviejų kaktas ir užsimerkiau.

- Kodėl negalime jo uždaryti vonioje ar sandeliuke, kad daugiau nepridarytų bėdos? - paklausiau išraitydamas šelmišką šypseną.

Kler kumštelėjo man į petį, tačiau prasimerkęs mačiau, kad ir ji šypsosi.

- Nėra jau taip blogai su juo, kaip nori pavaizduoti… Be to, šįvakar atvažiuos Viljelmas jo pasiimt, tad eik ir susitaikyk.

- Gerai, gerai… Einu jau, - nusijuokiau ir atsitraukiau.

Patraukiau tuo keliu, kuriuo prieš tai nulėkė Kianas. Žinojau, kad jis dabar sėdi susikiūtinęs prie tolėliau namo įtaisytų sūpuoklių.

Priėjau prie jo ir atsisėdau šalia. Jis trynė savo murzinas rankas į šortus ir šniurkščiojo nosimi karts nuo karto nusibraukdamas atgalia ranka.

- Taikomės? - paklausiau.

- Ne…

- Kodėl?

- Nes tu mane nervini.

- Tu mane irgi, - prisipažinau.

- Bet tu mane labiau, - burbtelėjo.

- Iš kur tu žinai?

- Nes tu didelis, o dideli žmonės visada nervina labiau…

Kilstelėjau antakius. Geneli mintis. Ir iš kur šis vaikas toks protingas?

- O maži - greičiau atleidžia, - šyptelėjau ir švelniai kumštelėjau jį alkūne.

Kianas dėbtelėjo į mane savo šlapiom akim ir kelis kartus sumirksėjo.

- Tada tu dabar man padarysi dvigubą sumuštinį…

- Tu paperkamas maistu?

- Aha…

- Tada sutarta, - pasakiau prieš tai apsimetęs, kad įdėmiai apsvarsčiau jo sąlygą.

Kaip įprasta po visų mūsų susitaikymų, Kianas užsiropštė man ant kelių ir pradėjo plepėti visai kitomis temomis, taigi, mūsų nedidelis kivirčas jau praeitis.

* * *

- Bet aš noriu čia dar pabūti, - suzirzė įsikibdamas į ranką ir imdamas ją intensyviai tampyti.

- Bet tu pažadėjai aplankyti senelius, - priminiau jam.

Mes sėdėjome virtuvėje jau sukirtę po kelis dvigubus sumuštinius ir beveik sprogome, tačiau vos Kianas išgirdo, kad atvažiuoja Viljelmas, tuoj pat ėmė kvaršinti mums galvas, kad nori čia pasilikti.

- Aš nežadėjau… Sakiau, kad pagalvosiu… - pavartė akis.

- Negražu apgaudinėti senelius, - pamokiau.

Kianas suspaudė lūpas ir susiraukęs įsispoksojo pro langą.

- Nejau nenori aplankyti senelių? - paklausė jo Kler.

- Bet ten nėra ką veikti.

- Manau šįkart ten bus Dela, Liucianas ir Albertas, tau juk su jais visada būna linksma.

Akimirkai jis atrodė susidomėjęs.

- O jie tikrai bus?

- Nuvažiuosi ir pamatysi.

- Bet jei jų nebus, tada parvažiuosiu atgal, - pasakė ir suktai nusišypsojo.

Dėbtelėjau į jį prisimerkęs, jis tikrai velnių priėdęs vaikas, tikras Kler klonas vaikystėje. Akimirkai įsivaizdavau, kas būtų jei jie augtų vienu metu… Deja, mano fantazijas pertraukė į kiemą įsukančio automobilio garsas.

Kiano nuotaika keitėsi kas penkias sekundes ir dabar jis jau pasišokinėdamas išlėkė laukan.

- Jei jis parvažiuos atgal, išvešiu jį pas Mėją arba Rafaelį… - pareiškiau.

Kler tik nusijuokė ir suėmusi mane už rankos išsitempė laukan.

Viljelmas jau sukiojo rankose Kianą ir abu smagiai juokėsi, mums pasirodžius abu šiek tiek apsiramino ir Kianas buvo nuleistas ant žemės. Priėjome su Kler prie jų ir pasisveikinome su Viljelmu.

- Kaip atostogos? - paklausė.

- Puikiai, - atsakė Kler.

Mes jau beveik mėnesį buvome šioje nuošalioje sodyboje, kuri priklausė Liamui su Frėjai. Susikūrėme sau ramų rojaus kampelį, bent jau taip buvo, kol į jį prieš savaitę neįsibrovė Kianas.  Jis nemėgdavo visą laiką būti su tėvais, todėl dažnai laiką leisdavo pas vienus ar kitus senelius, arba pas mus su Kler. Kiek spėjau, čia jam patikdavo labiausiai, nes visada turėdavo progą pasipešti su manimi.

- Nagi, eik pasiimk daiktus, - pasakiau Kianui.

Šis greit nukurnėjo į namą.

- Pastaruoju metu jis labai aktyvus, - prabilau, kai jis jau buvo pradingęs viduje, - Ir verčiau neprileisk jo prie gėlynų… Susidomėjo botanika.

Viljelmas tik skardžiai nusijuokė.

- Nesijaudink, jis ten neturės tam laiko. Pasirūpinsiu tuo…

- Tikiuosi jis neišves jūsų iš proto, - šyptelėjau, - nes ateinančias kelias savaites, mes jo tikrai čia nelaukiame…

- Aš viską girdėjau! - supuškavo Kianas bėgdamas prie mūsų užsimetęs sau ant nugaros milžinišką krepšį.

- Tai apsimesk, kad negirdėjai, - mestelėjau per petį.

- Nagi, drauguži, paskubėk, kai nuvyksime, tavęs laukia staigmena, - pasakė Viljelmas atidarydamas automobilio dureles.

Kiano akys išsiplėtė ir jis greit įsiropštė į mašiną. Tai stebėdami su Kler tyliai susijuokėme. Jiems pajudėjus jis prasivėrė langą ir ėmė intensyviai mojuoti, atsakėme jam tuo pačiu. Tylėdami stebėjome, kaip nutolsta automobilis.

- Eh… Dievinu tą vaikį, - atsidusau apglėbdamas Kler per pečius.

- Regis, prieš kelias minutes sakei priešingai.

Aš tik pažvelgiau į ją ir mirktelėjau. Kai automobilio jau visai nebesimatė, nužingsniavome į vidų.

 * * *

Stovėjau terasoje iš už nugaros apkabinęs Kler ir stebėjome, kaip tamsiai mėlyname dangaus fone supasi mėnulio pjautuvas. Retkarčiais viena kita žvaigždė ryškiau suspindėdavo, tačiau tuoj pat prigesusi įsiliedavo į kitų žvaigždžių foną.

- Norėčiau dabar sustabdyti laiką… - sušnibždėjau Kler į ausį.

Ji atsirėmė galva man į petį ir kilstelėjo veidą, nakties tamsoje jos akys atrodė, kaip tos nutolusios žvaigždės, tik gerai įsižiūrėjęs galėjai pamatyti švelniai spingsinčią sidabrinę šviesą.

- Ačiū, - staiga pasakė.

- Už ką? - kilstelėjau antakį.

- Už tai, kad visą tą laiką buvai su manimi…

- O kur kitur aš galėčiau būti, jei tu esi visas mano gyvenimas? - šyptelėjau ir priglaudžiau lūpas prie jos kaktos, - Juk tik tavimi man prasideda ir baigiasi dienos… Tik tavyje matau prasmę, tik tavyje regiu savo ateitį…

- O aš vis dar negaliu patikėti savo laime, - nusišypsojo skruostu pasitrindama man į smakrą.

Tyliai nusijuokiau ir kilstelėjau pirštu jos veidą, kad pažvelgtu į mane. Nykščiu perbraukiau per apatinės lūpos linkį ir prisilenkęs atsargiai prigludau prie jų. Kler visiškai paskendo mano glėbyje ir gelbėdamasi rankomis apsivijo mano kaklą, šiek tiek pasistiebė.

- Visada per daug stipriai mane veiki, - sumurmėjau jai į lūpas.

- Žinau ir tuo naudojuosi, - nusijuokė.

Viena ranka perbraukiau per jos banguojančius juodus plaukus ir niekaip neįstengiau nuleisti žvilgsnio nuo to dailaus ir jauno veido. Savo ruožtu ji taip pat ėmė šiaušti mano trumpus plaukus ir kažkaip nepastebimai prisitraukė mano veidą artyn. Dabar jau ji ėmė kankinančiai mane bučiuoti.

Deja, po kurio laiko šią mūsų preliudiją pertraukė suskambėjęs telefonas.

- Gal aš jį tiesiog išmesiu… - burbtelėjau šiek tiek atsitraukęs nuo Kler, o kita ranka išsitraukiau telefoną iš kišenės.

- Bet dėl to jis nenustos skambėti, - nusijuokė ir jos rankos begėdiškai slystelėjo man po marškinėliais.

Neatsilaikęs truktelėjau ją arčiau ir abu susvyravome, o prakeiktas telefonas vis nesiliovė skambėti.

- Kad jį kur galas…

Kler tuo metu „suleido” dantis man į kaklą.

- Jei tu nesiliausi, aš paprasčiausiai jį suskaldysiu, - pasakiau omeny turėdamas telefoną.

- Tai atsiliepk… - atsakė nė kiek nesutrikusi.

Taip, žinoma… Ji išdarinėja tokius dalykus ir nori, kad aš atsiliepčiau. Nežinau kokiomis pastangomis, tačiau pakėliau telefoną ir nuspaudžiau atsiliepimo mygtuką.

- Ko? - sududenau.

- Šonai! - spigtelėjo dar taip neseniai mane kankinęs balsas, - Nepatikėsi, ką aš tau papasakosiu…

- O Dieve… tas prakeiktas spirgius… - atsidusau atitraukęs telefoną.

Kler liovėsi žaisti su mano marškinėliais ir tiesiog apsikabinusi per liemenį įrėmė smakrą į krūtinę

- Tu čia apie mane? - išgirdau, kaip rikteli Kianas.

- Ne… Negalėjai paskambinti ryte? Be to, kodėl tu nemiegi?

- O ką tu darai?

Vaje… Kas per vaikas?

- Mudu dabar kalbame apie tave, o ne mane… - burbtelėjau, - Kodėl tu neduodi man ramybės? - pasiskundžiau.

- Aš tau turiu kai ką papasakoti.

- Negalėjai ryte?

- Bet man reikia žinoti… - pasakė nuliūdusiu balsu.

- Gerai, gerai… Kas nutiko? - atsidusau ilgesingai žiūrėdamas į Kler lūpas, ji tai pastebėjusi specialiai jas dar labiau papūtė.

Beveik išgirdau, kaip Kianas iš džiaugsmo šoktelėjo

- Žinai… - pasakė tokiu tonu, tarsi ketintų atskleisti man didžiausią paslaptį, - Prisimeni Akyrą? Ji atsivedė vilkiukų ir Viljelmas man leidžia vieną pasiimti!

- Tai… puiku, - pasakiau, tačiau tuo pačiu ir nujausdamas, kad tai dar ne viskas, - O kodėl tu skambini man, o ne mamai?

- Tai aš jai skambinau… Ir ji leido pasiimti vilkiuką, jei tik jūs man padėsit jį prižiūrėti, - tuoj pat išpyškino.

Susiraukiau. Jis man dar ir šuns priežiūrą nori užkrauti…

- Bet juk tu jo nori, o ne mes, - pradėjau.

- Bet mama kitaip neleido! - užrėkė.

- Tai tarkis su ja, o ne su manim! - atrėkiau atgal.

Tuo metu Kler atrėmusi kaktą į mano krūtinę ėmė juoktis.

- Nu, Šonai… - susriūbavo.

Ėmiau nepritariamai vartyti akis, nors jis to ir nematė.

- Ko jis nori? - paklausė Kler.

- Šuns, - atsakiau.

- Vilkiuko! - tuoj pat atsklido pataisantis Kiano riksmas.

- Kianai, tu visada ir mus įveli, galėtum bent kartą ir pats susitvarkyti… - pradėjau.

- Duok man su juo pakalbėt… - pasakė Kler ištraukdama telefoną man iš rankų.

Atsikvėpiau ir su mielu atidaviau jai tą spieglių. Ji greit jam kažką kalbėjo, o aš per daug nesigilinau, tik atsitraukiau ir atsirėmiau į balkono turėklą. Malonus vasarinės nakties vėjas sušiaušė plaukus.

Po kurio laiko pajutau, kaip prisėlina Kler ir prisiploja man prie nugaros.

- Leisk spėti… Nuo šiol mes turime šunį?

- Ten vilkiukas, - sumurmėjo man prie ausies, - Ir nesiraukyk taip, juk iš tiesų nesi taip priešiškai nusiteikęs…

- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš nusiteikęs, kai mane nutraukia tokiu momentu…

- Mhm…

Jos rankos ėmė slysti man nuo pečių žemyn taip sukeldamos virpulių bangas.

- Bet dabar galima pratęsti… - lėtai nutęsė, - Ir aš išjungiau tavo telefoną, - pridūrė.

Nusijuokiau ir atisisukau į ją veidu.

- Ir tu niekada nepasikeisi ar ne? - šyptelėjau prisitraukdamas ir supančiodamas ją savo rankos.

- Mhm…

Jos akyse jau žaižaravo padaužiškos kibirkštėlės, o lūpose žaidė ta geidulinga šypsena. Pajutau, kaip jos koja nuslysta manąja ir ji kaip kokia beždžionėlė užsiropščia ant manęs. Sunėriau savo rankas, kad jai būtų patogiau laikytis, dabar jau ji žvelgia į mane iš aukščiau. Kler prisilenkia palikdama tarp mūsų erzinančiai mažą atstumą, nusišypso iš proto vedančia šypsena ir pagaliau padovanoja bučinį, kuris priverčia pamiršti visą pasaulį.

Tik aš ir Ji. Amžinai.  

 

Pabaiga.

Rodyk draugams

Man trūko žodžių, kad galėčiau nusakyti užplūdusius jausmus, kai mačiau Kler laikančią ant rankų kūdikį. Ji atrodė tokia laiminga. Nuo veido buvo dingę visi jaudulio ir rūpesčių šešėliai. Ji atrodė tokia kaip anksčiau…

Kler kilstelėjo į mane savo spindinčias mėlynas akis.

- Nagi ateik… Pažiūrėk, koks jis mielas…

Mažas rožinis kamuoliukas, tyliai alsuodamas, ilsėjosi jos rankose. Miniatiūrinė riesta nosytė, putlūs skruostai, tvirtai užmerkti akių vokai, siauros lūpos sudarė vos virpančią beveik vientisą liniją.

Įsitaisiau ant fotelio krašto, kuriame sėdėjo Kler, viena ranka apkabinau ją iš nugaros, o kitą padėjau ant kojų, smakru atsirėmiau į jos petuką. Frėja tuo metu miegojo, o Liamas  koridoriuje kalbėjo telefonu - pranešinėjo visiems džiugią naujieną. Spėjau, kad vos parvykus jiems namo, visi suplūs norėdami pasveikinti ir pamatyti mažylį.

Ir iš tiesų žvelgiant į mažąjį Kianą apėmė tokia tyra ramybė. Labiau prisiglaudžiau prie Kler ir pakštelėjau į skruostą. Ši nusišypsojusi jaukiau įsitaisė mano glėbyje ir toliau abu saugojome šio angelėlio miegą.

 

Po kurio laiko Kianas nubudo ir labai aiškiai parodė savo charakterį, niekam neleido suabejoti jo viršumu. Paleido savo kakarinę ant kiekvieno, kuris tik bandėme jį nuraminti, net ant Liamo rankų nenurimo, vis dar neramiai niurzgėjo. Žinoma, šis mūsų nedidelis pasirodymas išbudino Frėją ir Kianas netrukus atsidūrė mylinčios motinos rankose, kuriose iš karto nurimo.

- Primena Kler ar ne? - šyptelėjo Frėja Liamui, - Ji taip pat nusiramindavo tik man ant rankų…

- Vaje… Tuomet jums nepasisekė, - prabilo Kler, - Jei jis paaugęs turės tokį pat charakterį kaip mano…

Visi nusijuokėme.

- Na, bet praktikos mes jau turime, kaip reikia pažaboti neklaužadas, - mirktelėjo jai Liamas.

Kler tik pavartė akis ir apsimetė, kad įsižeidžia.

Dar šiek tiek pasišnekučiavę, galiausiai, susiruošėme namo, nes jau buvo vėlus metas. Ligoninėse čia buvo neįprasta, kad lankytojai užsibūtų taip ilgai.

 

Grįžus namo nusprendėme pasidaryti vakarienę - naktipiečius, kadangi per visą šios dienos skubotumą neturėjome laiko pavalgyti.

- Spagečiai su sūrio padažu, - nusprendė Kler.

- Puiku, - suplojau rankomis ir ėmiau naršyti spinteles.

- Pirma spintelė iš kairės, - pagelbėjo Kler, kai po kurio laiko dar nieko nebuvau aptikęs.

Sukiojausi virtuvėje bemaž švilpaudamas, buvau itin gerai nusiteikęs. Kler sėdėjo prie stalo ir rankomis pasirėmusi smakrą stebėjo mano judesius. Palinkęs virš kriauklės ploviausi rankas.

- Jaučiuosi tokia niekam tikusi… - sunkiai atsiduso.

Atsisukau į ją ir klausiamai išlenkiau antakį.

- Nesupratau? - pasakiau prieidamas ir greit pasilenkęs pakštelėjau į lūpas.

Užsimečiau ant peties rankšluostį į kurį prieš tai šluosčiausi rankas. Kler liūdnai šyptelėjo.

- Neapsimesk, kad tau tai nerūpi… Esu lyg kokia suglebusi daržovė…

- O aš ir neapsimetu, kad man nerūpi… Man tai rūpi ir labai, tačiau tai nėra kliūtis mums būti kartu, - pasakiau pamokslaujančiu tonu.

Jau ruošiausi žingsniuoti prie šaldytuvo, kai išgirdau tylų jos balsą, kuris privertė mane sustoti.

- Bet tu nebesielgi su manimi taip kaip anksčiau…

Atsisukau į ją ir susiraukiau. Šiek tiek prisimerkęs ėmiau žingsniuoti atgal prie jos.

- Ką nori tuo pasakyti?

Kler nervingai sugniaužė rankas ir nukreipė žvilgsnį į šalį, kad nereiktų žiūrėti į mane.

- Nieko, - burbtelėjo, - Nekreipk dėmesio… Manau, kad galėtume į padažą įmesti dar šiek tiek grybų, tai suteiktų to pikantiško skonio, be to… - ėmė greit berti žodžius.

- Nenukreipinėk kalbos, - pertraukiau sustodamas priešais ją, veikiau pakibdamas it koks debesis virš galvos, - Mes dabar pasikalbėsime apie tai, ką tu nutyli…

Atsitūpiau, kad mūsų žvilgsniai atsidurtų maždaug viename lygmenyje, ir įsirėmiau rankomis į jos kėdę.

- Ką tu turi omeny, sakydama, kad nebesielgiu su tavimi kaip anksčiau?

Ji prikando savo virptelėjusią lūpą ir pažvelgė į mane tom savo nuskriaustom akim. Ji puikiai suprato, kad niekur nuo šio pokalbio nebepabėgs.

- Tavo elgesys su manimi pasikeitė… - atsiduso po ilgokos žvilgsnių kovos.

Susiraukiau, man visai tai nepatiko. Aš vis dar ją dievinau ir mano elgesys buvo toks, kaip visada. Bent jau man taip atrodė. Kler tuo metu įsispoksojo į savo rankas.

- Gal būtų galima plačiau..?

- Šonai, aš nenoriu dabar apie tai kalbėti, - pasakė pasimuistydama kėdėje.

- O aš noriu.

- Tai kvaila… Ir man dabar nesmagu apie tai kalbėti… - toliau spyriojosi.

- Bet juk tu žinai, kad man gali pasakyti viską.

Mačiau, kad jai iš tiesų nejauku, tačiau neketinau pasiduoti ir jai nusileisti, man reikėjo sužinoti dėl ko ji tokia susikrimtusi.

- Kler… - niurgztelėjau, kai ji užsispyrusi vis tylėjo.

Ji žvilgtelėjo į mane, tačiau vėl greit nukreipė žvilgsnį, tai jau nejuokais pradeda mane nervinti.

- Suprantu, kad tai dėl dabartinės mano padėties… - pradėjo.

Jau žiojausi pasirengęs išdrėbti jai ilgiausią moralą, bet ji tik mostelėjo ranka priversdama mane užsičiaupti.

- Jei jau pradėjau, tai dabar ir klausysi, - subambėjo suraukdama antakius.

Ji padarė nedidelę pauzę ir tęsė toliau.

- Nori nenori dėl to mūsų santykiai pasikeitė. Nors tu ir esi šalia, bet nebesielgi taip, kaip anksčiau… Tu elgiesi švelniai ir rūpestingai… Ir man tai patinka, - tuoj pat pridūrė, turbūt pastebėjusi mano veide nesupratimą, - Tačiau tuo pačiu tapai ir kitoks. Tavo bučiniuose nebėra tos aistros… Jie veikiau greiti ir tokie… priverstiniai.

- Juokauji? - žioptelėjau.

- Liko tik švelnumas… Nebeliko tos traukos. Ir aš tai suprantu, - pasakė tyliu balsu.

Prisimerkiau, trumpam netekau žado.

- Nesąmonė…

- Nepaneigsi, kad to nebėra.

- Nesąmonė, nesąmonė, nesąmonė…

- Šonai, tau visai nebūtina…

- Ar tu bent suvoki kokią kvailystę pasakei? - nejuokais pyktelėjau, tačiau vis tiek kalbėjau švelniai. Kaip tokios kvailos mintys drįso suktis jos galvoje?

Ji vėl nusigręžė, prikandusi lūpą tylėjo. Pastebėjau, kaip ji ima tankiau mirksėti. Atsiklaupiau ant kelių, kad būtų patogiau ir suėmiau jos veidą abiem delnais, priverčiau atsisukti.

- Kler… Ta aistra niekur nedingo, - pasakiau prisitraukdamas jos veidą arčiau, - Ir aš už viską labiau noriu būti su tavimi… Tiesiog aš matau kokia tu susikausčiusi ir nenoriu tavęs skubinti, - sumurmėjau suremdamas mudviejų kaktas, - O bučiniai… tiesiog bijau per daug įsijausti, nes per daug tavęs pasiilgau ir žinau, kad nebesugebėčiau atsitraukti nuo tavęs. Tikrai nepagalvojau, kad tu tai galėtum suprasti ne taip.

- Aš… Aš pamaniau, kad nebetraukiu tavęs ta prasme… - suniurnėjo prikimusiu balsu.

Nusišypsojau, perbraukiau nosies galiuku per jos skruostą ir pakštelėjau į lūpų kamputį.

- O aš tau galiu parodyti, kaip tu mane trauki… - sušnibždėjau.

Nelaukęs, kol ji dar ką nors pasakys, prigludau prie virpančių lūpų. Nebebuvo jokių suvaržymų ir dvejonių, tiesiog leidau sau ją bučiuoti taip, kaip troškau, aitringai ir stipriai, be jokio atokvėpio. Teoriškai, dėl meilės juk negalėjau nustoti kvėpuoti…

Rankomis suspaudžiau jos liemenį ir prisitraukiau arčiau, taip vos nepargriaudamas mūsų abiejų ant grindų. Kler rankomis apsivijo mano kaklą, su mielu noru būčiau daugiau iš jų niekada nebeišsivadavęs…

- Ir… štai taip… - mėginau prakalbėti tarp intensyvių bučinių, - per tokį… trumpą laiką… Tu man visiškai… atimi protą…

Mano rankos jau keliavo po jos megztiniu, pirštais bėgiojau per jos nugarą. Tuo metu ji man kėlė virpuliukus bandydama atsegioti marškinių sagas.

- Meluoji, - nusijuokė prikasdama mano apatinę lūpą.

Kažką neaiškaus suniurzgėjęs ėmiau bučiniais kloti jos kaklo linkį, tačiau nelemta megztinio apykaklė vis pastodavo man kelią, mintyse jau rezgiau jo atsikratymo planą. Kai megztinis jau buvo dingęs man už nugaros, mano valioje buvo ne tik taip geidžiamas kaklo linkis…

Kler taip pat jau buvo įpusėjusi kovą su mano marškiniais, trumpam atitraukiau nuo jos rankas, kad galėčiau visiškai iš jų išsinerti, tačiau po kelių bandymų susivokiau, kad visiškai juose susivėliau.

- Kad juos kur galas… - pyktelėjau.

Rankogaliai vis dar buvo užsegti ir pasijutau lyg būčiau supančiotas tramdomosiose marškiniuose. Kelis kartus iš visos širdies nusikeikiau taip tik sukeldamas Kler juoką.

- Nedrįsk juoktis, moterie… - subambėjau pats tramdydamas šypseną, nes šis epizodas visiškai netiko prie šios aistra pulsuojančios akimirkos.

Greit pakštelėjau Kler į lūpas taip užčiaupdamas tą jos kikenimą, o pats už nugaros vis kovojau su nelabaisiais marškiniais.

Jos rankos vėl apsivijo mano kaklą ir stipriai prisitraukė, o mano nedidelis pakštelėjimas įsiplieskė į audringą bučinį, kuris it uraganas siaubė viską iš eilės.

Mano ausis pasiekė nedidelis trakštelėjimas ir tada nukrentančios sagos garsas. Dešinė ranka akimirksniu atsilaisvino, per daug nesvarstęs truktelėjau ir kitą rankogalį. Vos nenumiriau iš laimės vėl abiem rankom prisitraukdamas Kler.

Krūtinėje širdis trankėsi it sugautas paukštis, kuris niekaip neįstengė liautis mosuotis sparnais. Tas jausmas kuteno iš vidaus ir aš nieko daugiau nebejaučiau - nei žemės po kojomis, nei to bėgančio laiko… Viskas sustojo, apmirė, tik ši akimirką, kurioje galėčiau užstrigti amžiams.

Vos mano pirštams prabėgus per jos apnuogintą kūną, ji visa suvirpėjo ir trukčiojantis atodūsis išsiveržė iš krūtinės.

- Nemanau, kad čia… bus labai patogu… - šiaip ne taip išspaudžiau vos atpažindamas savo balsą.

Kler kažką pritariamai sumurmėjo ir tvirčiau įsikibo man į pečius. Paėmiau ją ant rankų ir vos belaikančiomis kojomis patraukiau į viršų (tai buvo gana rizikinga, nes jo galėjome ir nepasiekti). Atsipalaidavau tik tada, kai paguldžiau Kler ant minkštų patalų, pakibau virš to po manimi virpančio kūno…

*

Gulėjau apkabinęs ją iš nugaros ir lūpomis vis kutenau kaklo plaukelius. Ranka lengvai buvau apjuosęs ją per liemenį, Kler pirštu vedžiojo linijas mano delne. Taip ir gulėjome tylėdami, o mano širdyje pulsavo viską apimantis visiškos ramybės jausmas. Nereikėjo nieko sakyti, kad suprastume, kaip dabar jaučiamės…

Kler tyliai nusijuokė ir kilstelėjo petį.

- Kutena…

Nusišypsojau ir dabar ėmiau atakuoti jos petį. Ji sunėrė mudviejų pirštus ir atsivertė ant nugaros. Dabar turėjau progą grožėtis tomis spindinčiomis akimis, pasirėmiau ranka galvą ir buvau pasirengęs paskęsti tome mėlyje.

- Ar tu suvoki, kad dabar galiu tave čia įkalinti bent jau kelioms dienoms? - pasakiau nutaisydamas velniška šypseną.

Kler demonstratyviai susiraukė  ir apsimetė rimtai susirūpinusi.

- Na, tokiu atveju turėsi man į lovą atnešti ankstyvus pusryčius, vėliau nunešti į vonią ir dar visai norėčiau masažo… - pyškino nesustodama.

Mano antakiai šoktelėjo į viršų ir vos spėjau sulaikyti prunkštelėjimą.

- Ar man tik atrodo, ar čia kažkaip negerai gaunasi… Tu mano įkaitė, bet aš turėsiu tau patarnauti? - prisimerkiau.

- Mhm… - sumurmėjo rimta veido išraiška.

Kelias sekundes spoksojome vienas į kitą nutaisę kuo rimčiausius žvilgsnius. Mano planas tikrai pasisuko ne ta kryptimi.

- Tu turbūt nežinai, kaip turi elgtis įkaitai, - padariau išvadą patempdamas lūpą.

Kler nusijuokė ir kilstelėjusi galvą pakštelėjo man į nosies galą. Tuomet ištempė rankas į šonus ir taip pasirąžė, jog pajutau kiekvieną jos krustelėjimą.

- Mhhh… Nesielk taip, - sududenau ir spigtelėjau akimis.

Ji lig niekur nieko susidėjo rankas ant krūtinės ir suklapsėjo akimis.

- Taigi, laukiu tų makaronų, kurių taip ir neišvirei…

- Makaronai nelabai tinka pusryčiams, - pasakiau grėsmingai lenkdamasis prie jos.

- Na, tokiu atveju… Pasitenkinsiu ir kuom nors lengvesniu…

- Lengvesniu? - kilstelėjau antakį.

Prisiliečiau lūpomis prie raktikaulio ir mažais bučinukais ėmiau kilti aukštyn.

- O tada noriu karštos vonios… - atsiduso, pajutau, kaip jos ranka slysteli man per nugarą.

- Tikiuosi tu supranti, kad ja mums teks dalintis, - pasakiau vis dar keliaudamas kaklu.

- O… Aš žinau…- sušnibždėjo tokiu balsu, kuris privertė visą suvirpėti.

Kilstelėjau galvą ir pažvelgiau į tas kibirkščiuojančias akis, kokias visada turėjo tik ši padaužiška Kler. O ji tik nekaltai suklapsėjo blakstienomis ir nusišypsojo savo velniškai angeliška šypsena, kuriai niekada neįstengsiu atsispirti…

Rodyk draugams

Aš vis pasakojau ir pasakojau nesustodamas. Tingiai vaikštinėjau po kambarį retkarčiais stabtelėdamas prie lango, paskandindavau žvilgsnį tame neaprėpiamame peizaže. Nebuvo lengva prisiminti tuos sunkius ir slogius mėnesius. Galiausiai, išsikvėpęs atsiguliau ant lovos. Padėjau galvą jai ant kojų ir jos pirštai tuojau pat ėmė klaidžioti plaukų bangomis.

- Žinai, ką tu man dabar primeni? - išgirdau Kler klausimą.

- M? - sumurmėjau neatsimerkdamas, tas jausmas buvo per daug malonus.

- Piratą, - tuoj pat atsakė.

Mano lūpos greitai išlenkė šypseną ir nesusivaldęs iš visos širdies, ko jau ilgai nebuvau daręs, nusijuokiau. Pažvelgiau į ją žibančiomis akimis.

- Kas? - paklausė, kai nesilioviau virpinti besijuokiančių lūpų.

- Piratas? - kilstelėjau antakius ir nutaisiau kuo rūstesnį žvilgsnį.

Ji švelniai timptelėjo mane už plaukų.

- Būtent. Ar per pastarąsias savaites matei save veidrodyje?

Susiraukiau, greit perverčiau atmintyje užsilikusių dienų vaizdus, deja, veidrodžio niekur neužfiksavau.

- Tavo plaukai pavojingai ilgi… - pasakė ranka košdama juos.

Vėl susijuokiau dėl šio jos pasakymo.

- … o ir čia ne negeriausia forma, - burbtelėjo braukdama pirštu pro skruostą, - kelių dienų barzda… - konstatavo.

Pritariamai sumurmėjau ir mėgavausi jos keliaujančiais pirštais.

- … papilkėję paakai… - atsiduso apvesdama išsišovusį skruostikaulį.

- Pažadu po kelių dienų pasitaisyti, - pasakiau sugaudamas jos ranką ir pakštelėjau į delną.

Kurį laiką tylėjome nieko nesakydami. Šiek tiek pasisukau ir padėjau galvą ant šono, laisva ranka apsikabinau jos kojas tarsi pagalvę, kita vis dar laikiau ją už rankos.

Nors jau prabėgo kelios dienos, kai nuo jos neatsitraukiu, tačiau man vis dar atrodydavo, kad ji staiga gali kažkur dingti, todėl net pats to pilnai nesuvokdamas, stengiausi būti kuo arčiau ir nepaleist jos iš rankų.

Staiga mūsų ausis pasiekė keistas bilstelėjimas apačioje. Abu vienu metu susiraukėme ir įdėmiau įsiklausėme. Šiek tiek sunerimau, nes namuose be mūsų buvo tik Frėja,  Liamas tuo metu tvarkė kažkokius darbo reikalus.

- Geriau einu pažiūrėsiu, - pasakiau atsistodamas, - Kad ramiau būtų…

Kler pritariamai sumurmėjo ir išėjau iš kambario. Jau lipant laiptais išgirdau piktą Frėjos bambėjimą.

- Ooo šūdas… Šūdas, šūdas, šūdas…

Nusišypsojau iš tokio intensyvaus keiksmažodžio liejimo, tai buvo taip neįprasta girdėti iš jos.

- Ei, Frėja, nepamiršk, kad šiuose namuose yra vaikų, - nusijuokiau įeidamas į virtuvę.

Frėja stovėjo viena ranka pasirėmusi į stalą, o kitą apglėbusi savo milžinišką pilvą. Jos veido išraiška buvo ganėtinai rimta, atrodė netgi susikaupusi, tarp antakių susimetusi gili raukšlė.

- Viskas gerai? - paklausiau, - Išgirdome kažką bilstelint… - nutęsiau atidžiai ją nužvelgdamas, ji vis dar stovėjo nejudėdama žvilgsnį įsmeigusi į stalo paviršių.

Frėja tik greitai palingavo galva, o jos veidą perkreipė keista grimasa, iškvėpė orą pro sukastus dantis.

- Jau…

- Kas jau? - susiraukiau ir aš nesuprasdamas.

- Jau… Jau prasidėjo…

Akimirką pastovėjau vis dar nieko nesuprasdamas, žvilgsnis šokinėjo nuo jos veido link pilvo. Staiga mano akys išsiplėtė ir atvipo žandikaulis.

- O šūdas… - dabar jau aš drėbtelėjau.

- Mhm… - suniurnėjo pritariamai, - Nagi… nestovėk ten! - pyktelėjo, - Ateik ir padėk man.

Greit pripuoliau prie jos ir padėjau atsisėsti. Strykčiojau aplink ją pasimetęs.

- Šūdas… Negalėjai palaukti dar kelių valandų, kol būtų grįžęs Liamas?

- Labai juokinga… - atsiduso patogiau atsitiesdama.

Spoksojau į ja kaip į kokią tuoj galinčią sprogti bombą. Na, bet juk taip ir buvo… Bent jau tam tikra prasme.

- Tau reikia į ligoninę, - pasakiau nervingai.

- Koks tu nuovokus, - burbtelėjo stengdamasi ramiai ir lygiai kvėpuoti.

- Dabar ne laikas juokauti… - susiraukiau, - Tuoj paruošiu mašiną.

 Tas faktas, kad Frėja tuojau pagimdys, tikrai išmušė mane iš vėžių, aš visai nebuvau tam pasiruošęs. Tuo labiau nesitikėjau, kad viskuo reikės rūpintis man.

Išvariau automobilį iš garažo ir pastačiau kuo arčiau durų. Vėl nuskubėjau į vidų.

- Tik pranešiu Kler, - greit pasakiau įkišęs galvą į virtuvę.

Pasišokinėdamas per kelis laiptelius uždūmiau į viršų ir jau kitą akimirką įgriuvau į Kler kambarį. Gal aš ir reagavau per daug audringai, tačiau nieko negalėjau sau padaryti.

- Ji gimdo, - tuoj pat išpyškinau.

Kler tuo metu jau ketino kažką sakyti, tačiau vos tai išgirdusi, taip ir liko prasižiojusi.

- Ką?

- Gimdo!

Kelias sekundes ji virškino informaciją, o tada greit mostelėjo ranka.

- Tai ką tu čia darai?! - riktelėjo ant manęs, - Vežk ją į ligoninę!

- Aš tik…

- Aš paskambinsiu tėčiui, o tu judinkis.

Pavartęs akis vėl nudundėjau žemyn. Tikrai puiki dienos pradžia, lakstau pirmyn atgal kaip į kelnes pridėjusi moteriškė…

Padėjau Frėjai nusigauti iki automobilio, ji patogiai įsitaisė ant galinės sėdynės. Vos pradėjus važiuoti niekaip nesilioviau žvilgčioti į galinio vaizdo veidrodėlį.

- Tu gal į kelią žiūrėk, - pasakė Frėja, - Ir baik nervintis, gi gimdau aš, o ne tu, - nusišypsojo.

Subarbenau pirštais į vairą ir prunkštelėjau. Tikrai atrodė, kad aš jaudinuosi labiau negu ji.

- Tik nebandyk pagimdyti, kol neatvažiuosim… Nesirengiu rinkti vaikų nuo galinės sėdynės…

*

Ligoninėje viskas vyko daug lengviau ir paprasčiau, nes mano šokinėjimo aplink Frėją pamainą perėmė seselių būrys. Taigi, man beliko trinti koridoriaus sienas ir laukti.

Neprabėgus net dešimčiai minučių pasirodė Liamas. Jis gerokai pašokdino visą ligoninės personalą, kol išsiaiškino kiekvieną detalę susijusią su ja. Man šiek tiek palengvėjo, nes jis kaip ir aš, neatrodė toks ramus kaip Frėja.

- Kertu lažybų, kad kai lauksi savo vaikų, nerimausi dar daugiau nei aš, - šyptelėjo Liamas.

- Verčiau to neįsivaizduosiu… - burbtelėjau.

- Tu teisu, nenoriu dar tapti seneliu. Juk esu dar toks jaunas tėvas.

- Pasipūtėlis…

- Tokios akimirkos visada pakylėja.

- Manau jau galiu važiuoti, - pasakiau, - Kler liko viena.

- Žinoma, pamėgink ją įkalbėti atvažiuoti čia, ji juk turėtų norėti pamatyti savo broliuką… - išsišiepė kaip saulutė.

Nusijuokiau ir patraukiau link išėjimo.

 

- Ar jai viskas gerai? - tuoj pat paklausė Kler vos pravėrus jos kambario duris.

- Gerai, gerai… - nuraminau prieidamas, - Su ja liko Liamas.

Ji lengviau atsikvėpė ir tada plačiai nusišypsojo.

- Gali patikėti? Mūsų namuose bus kūdikis… Toks mažulytis… Ak, kaip aš noriu, kad greičiau prabėgtų tos kelios dienos ir jie sugrįžtų…

- O kam mums laukti? Galime pas juos nuvažiuoti, - pasakiau atsisėsdamas šalia.

Jos šypsena prigeso ir pažiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau pasakęs kokią nors nesąmonę.

- Žinai, kad aš negaliu.

- Kodėl?

- Neapsimetinėk kvailiu, - pyktelėjo.

Atsidusau ir prisilenkiau prie jos.

- Vien dėl to, kad negali dabar vaikščioti, nereiškia, kad turi būti užsidariusi namie.

- Bet aš vis tiek negaliu, - spyriojosi, - Neturiu…vežimėlio. Atsisakiau jo, nenorėjau to daikto matyti, - prisipažino.

- O tau jo ir nereikia, kai turi mane, - nusišypsojau ir nieko nelaukęs ištraukiau ją iš lovos.

Patogiai paėmiau ją ant rankų ir pasisukiojau po kambarį.

- Šonai, - spigtelėjo.

- Kas? Keliaujam į ligoninę, - pareiškiau.

- Padėk mane atgal, - suniurzgė.

- Deja, dabar tu esi priklausoma nuo manęs, - pasakiau nekaltai, nors balse nuskambėjo gaidelės su įvairiom potekstėm.

Kler šiek tiek pasvarstė, pavartė akis ir atsiduso.

- Gerai… Tik gal leisi man persirengti?

- Mhm… Padėti? - išsišiepiau kaip katinas pamatęs plaktą grietinėlę.

Rodyk draugams

Tikrai ne tokį mudviejų susitikimą įsivaizdavau dar prieš kelias dienas. Mano galvoje ūžė visiška sumaištis, vargiai galėjau sukontroliuoti savo impulsyvius veiksmus, o tuo labiau už juos atsakyti… Vienas kitam priešingi jausmai galynėjosi manyje visiškai nustelbdami sveiko proto balsą.

Vos įėjęs į kambarį sustojau ir atsirėmiau į duris. Tai tikrai nebuvo vienas iš geriausių mano pasirodymų. Vos pastovintis ant kojų ir apšepęs spoksojau į Kler nežinodamas, ko laukti. Ji sėdėjo savo lovoje, o kai išvydo mane, jos pablyškusiame veide šmėstelėjo nuostaba. Kurį laiką žvelgė išplėtusi akis, o tada nežymiai susiraukė, greit žvilgsniu perbėgo visu manimi.

Toptelėjo, jog turėčiau ką nors pasakyti, kad nutraukčiau šią spengiančią tylą, tačiau tuo metu neprisiminiau nė vieno žodžio, kad galėčiau pradėti šį pokalbį. Keista, tačiau tik dabar pajutau, kaip šiluma plekšnoja per nušalusį veidą ir bado rankas, susikišau jas į kišenes. Mano vidų, tarsi perliejo kokia nors banga, tokia maloni ir jauki, suvirpindama mano įskaudintą vidų.

Kler - ji buvo mano ramuma, užuovėja ir išsiilgta oazė, kurioje likdavome tik aš ir ji.

- Labas… - nutęsiau po dar kelių minučių tylos, nes ji nesiruošė prabilti.

- Labas… - atsakė per pus tylesniu balsu, - Kas tau nutiko? - pridūrė po kurio laiko.

Atsainiai truktelėjau pečiais ir pasistengiau atsitraukti nuo durų, siaubingai norėjau prisėsti.

- Nedidelis pasivažinėjimas…

Kelis kartus susvyravęs prisėdau ant lovos krašto ir lengviau atsikvėpiau, įsitempę raumenys maloniai atsipalaidavo.

- Visą naktį? - pasakė Kler. Ar man pasigirdo, ar jos balse pajutau pykčio gaideles?

- Laukei? - burbtelėjau pažvelgdamas į ją, nesugebėjau suvaldyti sarkazmo balse.

Taip, jos akyse tikrai plykstelėjo pyktis, tačiau su juo ir dar kažkas…nusivylimas? Įžūliai spoksojau į ją nė kiek nesigėdydamas, nors jos žvilgsnis ir privertė mano širdį apsiversti. Siautėjęs pyktis po truputį vėso, o į priekį brovėsi ilgesys ir švelnumas.

- Nuo tavęs trenkia alkoholiu, - pasakė vis nenuleisdama to skaudaus žvilgsnio.

- O nuo tavęs - atšiaurumu, - atsikirtau.

Negalėjau patikėti, kad pradėjau su ja žodžiuotis… Čia tikrai viskas vyksta ne iš to galo… Mano gyvenimas jau seniai išklydo iš jam būdingų vėžių ir dabar nevaldomas blaškėsi į visas puses.  

Pastebėjau, kaip jos lūpos suvirpo, o akys apsitraukė skaidria migla. Kler nunarino galvą ir sunėrė virpančius pirštus.

- Tiesiog… - sukuždėjo, - Nenorėjau, kad matytum mane tokią…

Pakreipiau galvą norėdamas geriau išgirsi, o tada kurį laiką galvojau ar tikrai gerai išgirdau.

- Tai visiška kvai… - pradėjau.

- Žinau, - nutraukė mane beveik riktelėdama, jos balsas nuskambėjo tvirtai ir šaltai, - Manau, kad dabar netinkamas laikas kalbėtis… Tu girtas ir net ant kojų nepastovi, be to, tavo smilkinys kraujuoja… Bus geriau jei išeisi.

Jau žiojausi prieštarauti, tačiau Kler greit mostelėjo ranka neleisdama nė garso išleisti.

- Išeik, Šonai…

Mes ilgai badėmės žvilgsniais, kol galiausiai jai nusileidau. Dabar bent jau žinojau, kad galėsiu ir kitą kartą su ja pasikalbėti, tad vargiai pakilęs išėjau iš kambario.

*

Ištisą pusvalandį stovėjau po tekančia vandens srove ir ploviausi nuo savęs purvą - sielos purvą. Jaučiausi siaubingai ir su kiekviena prašviesėjimo minute tai vis blogėjo. Tuntas priekaištaujančių balselių mano galvoje užsipuolė nepalikdami galimybės jų ignoruoti. Ir aš tikrai sutikau su jų padaryta išvada - aš buvau didžiausias niekšas pasaulyje. Žinoma, ieškojau sau pasiteisinimų… Aš juk nieko nepadariau… Tiesiog leidau sau nusigerti ir padaryti avariją. Ak, tiesa, dar nelemtas bučinys su Tina, po kurio nebeįstengiau į ją žiūrėti. Aš net negalvodamas apie Kler neįstengiau ištraukti jos bent kelioms minutėms iš savo širdies…

Užsukau vandenį ir išsikabarojau iš dušo kabinos toliau po nosimi keikdamas savo elgesį. Kler nenusipelnė, kad aš bent vienu žodžiu išliečiau ant jos savo pyktį. Nesakau, kad ji dėl to nekalta, mes abu dabar elgėmės visiškai priešingai nei turėtumėme… Tačiau ji ir taip daug išgyveno, tad jai tikrai nereikia dar vieno rūpesčio - įsižeidusio manęs.

Nugriuvau kambaryje ant lovos, man tikrai reikėjo pailsėti ir atgauti formą prieš kitą susitikimą su Kler. O tada aš jau viską išsiaiškinsiu, nebeleisiu jai manęs ignoruoti, aš noriu susigražinti mūsų šiek tiek trenktą ir nuoširdžią draugystę…

Tačiau aš taip ir gulėjau įsmeigęs akis į lubas. Neįstengiau jų nė sekundei sumerkti, vis regėjau jos veidą prieš akis. Beveik jaučiau, kaip ima dilgčioti rankos, norėdamos ją apkabinti…

Taip prasikankinau dar penkiolika minučių, kol nebeiškentęs pakilau ir išėjau iš savo kambario. Sustojęs prie Kler kambario durų ilgokai stoviniavau dvejodamas. Nebegalėjau leisti sau padaryti nė menkiausios klaidos, kurių jau ir taip padariau pakankamai. Norėjau pagaliau būti laimingas, pradėti viską nuo pradžių, be jokių trukdžių ir nesusipratimų.

Tyliai pasibeldžiau ir šiek tiek lukterėjęs įžengiau vidun. Ji, kaip ir prieš tai, sėdėjo lovoje tik dabar laikė rankose sąsiuvinį ir kažką rašė, tačiau išvydus mane jį užvertė.

- Norėčiau dabar pasikalbėti, - pasakiau.

Ji žvelgė gana priešiškai, tačiau neprieštaravo, kai perėjęs kambarį vėl įsitaisiau ant jos lovos. Nė akimirkai nenuleidau nuo jos akių, norėjau, kad ji peržvelgtų mane kiaurai ir suprastų, kaip iš tikrųjų jaučiuosi.

- Kodėl taip ilgai nenorėjai manęs matyti? - paklausiau.

Ji nudelbė akis ir nervingai ėmė lankstyti sąsiuvinio kamputį.

- Aš norėjau tave matyti… Bet nenorėjau, kad tu matytum mane tokią… - pasakė tyliu, liūdesiu persismelkusiu balsu.

Susiraukiau.

- Nesuprantu…

- Nesupranti? - paklausė ironiškai žvilgtelėdama į mane, - Aš jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau. Aš - invalidė! Ar to tu nesupranti? - nusijuokė liūdnai, o akyse žybtelėjo ašaros, tuoj pat nusigręžė.

Pasislinkau arčiau jos ir paėmiau už rankos, jos pirštai akimirksniu apmirė.

- Kler… - šyptelėjau nuoširdžiai, - Man tai netrukdo tavęs mylėti…

Kler vėl pažvelgė į mane tuo raibuliuojančiu stiklu apsitraukusiu žvilgsniu.

- Aš galbūt daugiau niekada nebegalėsiu…

- Ir aš vis tiek tave mylėsiu, - tuoj pat pertraukiau, - Kad ir ką dabar besakysi, kad ir kaip mėginsi man įrodyti kitaip, mano jausmai niekur nedings. Tai per daug gilu, per daug įsismelkę į mane ir aš nenoriu, kad tai dingtų. Tik prašau… Niekada neabejok mano jausmais tau ir neatstumk nuo savęs, - iškvėpiau, - Nebent tavo pačios jausmai būtų išblėsę… - pridūriau.

Jos lūpos virpėjo, kelis kartus neigiamai papurtė galvą.

- Tu nevertas tokios naštos.

- Ar tu nesiklausei, ką aš dabar kalbėjau, ar tik sąmoningai nenori to suprasti?

Tvirčiau spustelėjau jos pirštus.

- Atleisk, - staiga pasakiau, - mano elgesys ryte… Nederėjo savo apmaudo išlieti ant tavęs.

- Tu turėjai teisę pykti, - atsakė, - Kaip ir aš, - pridūrė ir jos lūpas vos vos palietė nedrąsus šypsnys. Ji pirmą kartą man nusišypsojo.

Tą akimirką pajutau, kaip tas milžiniškas nerimas ir įtampą, kurią jaučiau, po truputį nuslenka nuo pečių. Sunėriau mudviejų pirštus ir prisilenkiau prie jos dar arčiau.

- Nebenoriu daugiau su tavimi pyktis, - sušnibždėjau, - Išmeskime iš vienas kito širdies visą skausmą, pamirškime blogus prisiminimus, užverskime tuos nevykusius gyvenimo puslapius ir pradėkime viską iš naujo palikdami tik šviesius mudviejų prisiminimus.

Jos skruostu nubėgo neprašyta ašara, kita ranka atsargiai ją nubraukiau užlaikydamas savo pirštus ant tos švelnios odos.

- Tiesiog leisk man tave mylėti…

Rodyk draugams

Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir šakute knibinėjau nė kiek manęs nedominantį maistą. Sunkiai prisiverčiau valgyti, kai mano mintys sukosi visai apie kitus dalykus. Prabėgo beveik savaitė po pastarųjų įvykių. Kiekviena dieną tikėdavausi, kad štai, šią dieną mano padaužėlė norės mane išvysti, tačiau tų, man taip trokštamų žodžių, niekada neišgirsdavau.

Aplankydavau ją, kai ji miegodavo, o miegodavo ji gana dažnai. Kelis kartus buvau apsisprendęs pasilikti iki to momento, kol ji nubus, tačiau prisiminęs jos panikos priepuolį, persigalvodavau. Ji turėjo pati panorėti mane pamatyti. 

Išgirdau, kaip Frėja ima leistis laiptais, nerimastingai pasisukau į durų pusę ir laukiau jos pasirodant. Vos išvydus jos veidą supratau, kad, deja, ir ši diena man nesišypso. Sunkiai atsidusęs vėl palinkau virš maisto.

- Su kiekviena diena jai vis geriau, - pasakė atsisėsdama prieš mane.

- Tik ji kažkodėl vis baidosi minčių apie mane, - pasakiau beveik piktai nepakeldamas akių.

Tai tikrai mane skaudino ir man buvo pikta. Aš vis neradau logiško paaiškinimo, kodėl ji nenori, kad ją aplankyčiau. Kuo dažniau galvodavau (o aš tai darydavau beveik visą laiką), tuo baisesnės mintys pradėdavo suktis galvoje. Galbūt jos jausmai man išblėso? Tačiau ir tai nepakankamai svari priežastis manęs neįsileisti… Gal aš jai sukeliu skaidžius prisiminimus? Bet nejaugi jie gali būti stipresni už mūsų meilę? Bent jau tą meilę, kuri buvo…

- Šonai?

Kilstelėjau galvą ir susidūriau su klausiančiu Frėjos žvilgsniu.

- Atleisk… Užsigalvojau…

Ji kurį laiką patylėjo, o tada vėl prabilo.

- Manau ją reikėtų parodyti gydytojui… Prabėgo nemažai laiko po paskutinių apžiūrų, o dabar ji sparčiai taisosi… Galbūt pradings ir paralyžius, - pridūrė viltingai.

- Taip… Tikėkimės.

Kad ir kaip stengiausi kalbėti kuo optimistiškiau ir neparodyti to savo liūdesio, tačiau sunkiai valdžiau balso gaideles, o ir akys mano dažnai būdavo apsiniaukusios.

- Aš tau nesakiau, bet… - prabilo tyliai Frėja, - Kler jau prieš kelias dienas suvokė, kad tu iš tikrųjų esi čia…

Aš akimirksniu kilstelėjau galvą ir išplėčiau akis.

- Ji pati pasidomėjo apie tave. Paklausė ar tikrai tu čia esi ir, ar jai neprisisapnavo…

Kelioms minutėms į mano veidą įsibrovė neapsakoma nuostaba. Ir tas jausmas, kuris dabar užpildė mano širdį, anaiptol, nenešė man palengvėjimo. Kurį laiką tik žiūrėjau į Frėją, o tada nulenkiau galvą ir susiėmiau ją rankomis, iškvėpiau orą pro tvirtai sukastus dantis. Nemirksėdamas spoksojau į stalo paviršių.

Po kurio laiko atsitiesiau ir sunkiai atsidusau.

- Manau eisiu šiek tiek pasivaikščioti, - pasakiau vos sujudindamas lūpas.

Jau stojausi, tačiau Frėja uždėjo savo ranką ant manosios ir sulaikė.

- Šonai… Suprantu, kad tau dabar nelengva…

Nelengva? Tai buvo per švelniai pasakyta. Visas mano vidus plėšėsi ir draskėsi. O kaip kitaip gali jaustis, kai suvoki, kad tavo mylimas žmogus, nenori tavęs matyti? Visa tai turbūt atsispindėjo mano akyse, nes Frėja tik dar tvirčiau spustelėjo mano pirštus.

- Aš dar kartą su ja pasikalbėsiu…

Mano veide susimetė ironiška šypsenėlė. Šiuo metu aš tikrai nebuvau geriausios nuotaikos ir vargu ar kokie nors žodžiai galėjo mane paguosti.

- Einu pasivaikščioti, - pakartojau ir atsistojau.

Išeidamas prasilenkiau su Liamu, kuris kaip tik grįžo iš miesto. Jis nieko nesakė, regis, aiškiai suprato dabartinę mano būseną, tad tiesiu taikiniu nuėjau prie garažo.

Nors ir buvo jau vėlyvas rytas, tačiau pro debesis prasiskverbė tik vienas kitas saulės spindulys. Vietoj pasivaikščiojimo sumaniau prasiblaškyti kitaip. Norėjau ištraukti save iš tų slogių minčių, reikėjo kažko tokio, į ką galėčiau sukoncentruoti visą savo dėmesį…

Po kurio laiko išridenau iš garažo savo užsigulėjusį motociklą. Prireikė nemažai laiko, kol patikrinau ar nėra jokių gedimų ir saugu dabar su juo važinėti. Ilgai nesvarstęs užsėdau ant jo ir pasileidau, kur akys mato.

*

Svarsčiau, kiek jau aš laiko sėdžiu šiame Dievo užmirštame užkampyje - bare. Prieš akis be perstojo vaikštinėjo žmonės, skambėjo muzika. Tai tikrai nebuvo ta vieta, kur norėčiau dabar būti, tačiau čia bent jau buvo šilta ir sausa, ne taip kaip lauke. Tad po ilgo betikslio važinėjimosi ir atsidūriau čia.

Palengva gurkšnojau antrą alaus butelį ir stebėjau prie vieno iš staliukų sėdinčią girtuoklių porelę. Nuo jų dialogo aidėjo visas baras, tačiau niekas nesivargino jų užtildyti.

- Dar? - paklausė barmenas, kai pastačiau tuščią butelį.

Net nepažvelgdamas linktelėjau. Vis dar nesupratau, ką aš čia veikiu, tikrai nenorėjau pasigerti ir tapti nuolatiniu tokių vietų lankytoju, tačiau ir namo grįžti neskubėjau. Tiesiog tenai dabar jaučiausi neturintis savo vietos… Toliau nužvelginėjau pilką žmonių masę, kol akys užkliuvo už  sieninio laikrodžio, rodė be penkiolikos antrą nakties. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad galbūt reikėtų paskambinti Frėjai, jog ji nesijaudintų, žinojau, kad dabartinėmis aplinkybėmis, iš mano šio dingimo ji galėjo išpūsti didelį burbulą.  Tačiau, kai apieškojau visas kišenes, paaiškėjo, kad telefoną palikau namuose. Galbūt ir gerai, ji vis tiek greičiausiai miega…

- Tipinis nelaimingos meilės liūdesys? - išgirdau skambų moterišką balsą.

Nukreipiau žvilgsnį į šalia prisėdusią merginą. Ji buvo daili. Gal kiek per daug atvirai demonstruojanti savo visus kūno privalumus, tačiau graži. Tamsaus šokolado spalvos plaukai dailiomis bangomis vilnijo nugara, kelios garbanos raitėsi aplink kaklą, šviesiai rusva oda tviskėjo lempų šviesoje. Ji buvo į barą pasirėmusi nugara ir pasukusi galvą stebėjo mane savo vaiskiai žaliomis akimis, kakavos spalvos lūpos išlenkė geidulingą šypseną.

- Netipinis, - atsakiau.

Ji patogiau įsitaisė ant kėdės ir visu kūnu pasisuko į mane.

- Nesu anksčiau tavęs čia mačiusi.

- Nes anksčiau niekada nesu čia buvęs… - nutęsiau, - Ir vargu ar kada dar užklysiu…

- Tada reikia naudotis proga, - net ir nežiūrėdamas į ją, jaučiau, kaip ji nusišypsojo.

Mergina prisitraukė arčiau kėdę ir dabar sėdėjo taip, jog savo koja lietėsi prie manosios. Apsimečiau, kad nepastebėjau jos šio veiksmo, ir toliau gurkšnojau savo gėrimą.

- Aš Tina, - pasakė, tiksliau sumurkė man prie ausies.

- Šonas, - atsakiau.

- Retai kada tokiu metu galima sutikti vienišą vaikiną…

- Retai kada galima merginą sutikti tokiu paros metu ir tokioje vietoje, - perfrazavau jos mintį.

Nepastebėjau, kada ėmiau atsakyti į Tinos flirtą. Tik po kurio laiko atsipeikėjau, kai supratau, kad ėmiau ją stebėti nenuleisdamas akių. Nežinau ar tai dėl išgerto alaus, ar dėl paprasčiausio noro būti išklausytam, ėmiau laisvai su ja kalbėtis. Jos draugija buvo miela, nevaržanti. Ir man patiko klausytis jos balso. Jis buvo šiek tiek prikimęs, ritmingomis bangomis sukosi man apie ausis… Ši mergina netgi privertė mane nusišypsoti.

- Baras uždaromas, - kažkas subambėjo mums virš galvų.

Barmenas pliaukštelėjo ranka per barą atkreipdamas mūsų dėmesį. Apsižvalgęs pastebėjau, kad baras visiškai tuščias, neskaitant kelių girtuoklių bandančių išlinguoti pro duris. Svarsčiau, kiek jau prabėgo laiko, ko gero penkta arba šešta ryto…  

Mestelėjau nemažą pinigų sumelę už mūsų gėrimus, nes per naktį nemažai išgėrėme, o ir pakilęs ant kojų pajutau, kaip jos lengvai drebėdamos nori sulinkti.

- Manu tau reikia pagalbos, - nusijuokė Tina apsikabindama mane per liemenį.

Su malonumu apkabinau ją per pečius. Ji buvo aukšta, beveik mano ūgio, tad jos ilgi plaukai einant vis klestelėdavo man ant veido. Uodžiau tą švelnų kvepalų aromatą, jaučiau nuo jos sklindančią šilumą, kurios taip seniai nejaučiau, dėl to galva tik dar labiau apsisuko.

Kai atsidūrėme lauke, šaltukas akimirksniu vožtelėjo į veidą, tarsi koks antausis. Į plaučius plūstelėjo gaivaus oro ir nuo akių lėtai atsitraukė padūmavęs rūkas. Tina leido man atsiremti į pastato sieną ir atsistojo priešais mane palikdama tik menką pusmetrio atstumą tarp mūsų.

- Nenoriu, kad ši naktis jau baigtųsi… - sumurmėjo ir silpnas garų dūmelis pasklido aplink mus, tarsi įkalindamas, tada lėtai išnyko.

Kilstelėjau dešinę ranką ir lėtai nubraukiau plaukus nuo veido, užkišau juos už ausies ir leidau savo delnui nuslysti grakščiu ilgu kaklu. Ji patenkinta nusišypsojo ir prisilenkė arčiau manęs rankomis įsiremdama man į krūtinę.

Kai jos lūpos prisilietė prie manųjų, mano kūnu nenubėgo elektros srovė, man neužgniaužė kvapo ir širdis nešoktelėjo darydama salto. Tai tiesiog tebuvo bučinys… Šiltas ir malonus. Tačiau, kai atpažinau Tinoje bundančią aistrą, leidau ir sau trumpam apsimesti, kad manyje plykstelėjo kibirkštėlė…

*

Šlubčiojau kelio pakraščiu karts nuo karto nevalingai paspirdamas kokį nors sniego grumstą. Dangus vis dar buvo pilkai mėlynos šaltos spalvos. Žinojau, kad yra ankstyvas rytas ir saulė netrukus ims kabarotis iš po tų sunkių dangaus klosčių.

Pajutau, kaip per dešinę kaktos pusę vėl ima tekėti kažkas šilto, atgalia ranka perbraukiau per kaktą ir sustojęs nusivaliau ranką į sniegą palikdamas kruviną pėdsaką. Paėmiau šiek tiek sniego ir pagniaužęs jį prisidėjau prie kaktos, nelemta žaizda vis dar kraujavo. Laime, jau buvau netoli namų…

Pirmą kartą per savo gyvenimą pakliuvau į tokią situaciją. Vairuoti motociklą išgėrus ir dar tokiu oru, kai kelias pasidengęs plonyčiu ledo sluoksniu, tikrai nebuvo gera mintis. Aš ir pats gerai neprisiminiau, kaip nulėkiau nuo kelio, prisiminiau, tik kaip motociklas ėmė slysti ir nebesugebėjau jo suvaldyti, o tada jau atsipeikėjau gulintis sniege ir užspaustas motociklo. Neturėjau pakankamai jėgų tempti motociklo namo, tad palikau jį ten kelkraštyje, šįkart svarbiau buvo pačiam parsigauti

Įsukau į man gerai pažįstamą keliuką ir netrukus pamačiau stovintį namą. Išleidau palengvėjimo atodūsį, troškau kuo greičiau atsiprausti ir griūti į lovą.

Man nespėjus užsikabaroti laiptais, durys atsidarė ir susidūriau su gerokai įpykusia Frėja.

- Kad tave kur galas, Šonai! - šūktelėjo tyliai ir piktai, - Išsidangini visai parai ir… - staiga ji nutilo ir geriau įsižiūrėjo į mano veidą.

- Viskas gerai… - tuoj pat pasakiau, - Tik esu labai pavargęs ir noriu miego… - pridūriau prasibraudamas pro ją į vidų.

- Kas tau nutiko? - riktelėjo ir privertė atsisukti į ją, tačiau jau daug švelnesniu balsu.

Ji visai nešvelniai timptelėjo mane už plaukų ir apžiūrėjo mano skylėtą galvą.

- Tau sunkiasi kraujas, - pasakė, tarsi tai ir taip nebūtų akivaizdu, - Ir nuo tavęs trenkia alkoholiu, - pridūrė piktesniu tonu.

Pavarčiau akis ir išsilaisvinau iš jos rankų, tikrai dabar nebuvau nusiteikęs jos globai.

- Einu į savo kambarį…

- O kaip tavo žaizda? Ir kas nutiko?

- Susitvarkysiu pats, - tik burbtelėjau lipdamas laitais.

- Bet ją reikia sutvarstyti…

- Jei neužverčiau kojų po vergovės latakėjams, tai šis įdrėskimas tikrai nepasmerks manęs myriop… O dabar aš tiesiog pavargau ir noriu miego.

Vėžlio žingsniu slinkau laiptais, nuo kiekvieno žingsnio vis sudiegdavo koją, kurią buvo prispaudęs motociklas. Kai jau buvau beveik užkopęs, susidūriau su nežinia iš kur išdygusiu Liamu. Jis stovėjo rimtas ir kritiškai mane nužvelgė.

- Kler norėtų, kad pas ją užeitum… - pasakė taip tyliai, kad aš vos išgirdau.

Mano antakis pašaipiai išsilenkė ir lūpose atsirado ironiška šypsenėlė.

- Ak… Tai dabar jau nori..?

Rodyk draugams

* * *

Kaip man tave prisišaukti, jei mano balso daugiau negirdi..? Kaip tavo pasauliui vėl priklausyt, jei visas duris uždarei..? Kaip man savo sielą ramint, jei tavo akių nebrandu..? Ir ką man daryt, jei tavo ir mano širdis nebeplaka vienu ritmu?

Mano širdis pulsuoja krauju ir trokštu aš ją bent trumpam tam sniege paskandint, kuris už lango viliojančiai spindi, kad aprimtų jausmai, numalšinti tvinksnius aštrius… Tu - mano užgesus šviesa, o aš vis kaltinu bailį likimą, kam tave jis supančiojo, kam paviliojo žengti keliu vedančiu tolyn nuo manęs… Tu žinai, kad tavęs nepaleisiu, tu žinai, kad tik tavim aš gyvensiu. Tu sugrįši… ankščiau ar vėliau ir tuomet mūsų širdys vėl aidės tuo ritmu, kuris dabar mušas tik mano krūtinėj…   

* * *

 Prabėgo kelios dienos ir jos buvo visiškai vienodos. Kler ir toliau nenubudo iš savo keistojo sąstingio, atrodė, kad jos kūne nieko nėra. Įsivaizdavau, kad jos siela ramiai snaudžia, laukdama tinkamo momento nubusti, tarsi užmigus žiemos miegu. Ir aš troškau, kuo greičiau vėl pamatyti įsižiebusias gyvybės liepsneles jos akyse.

Ji visada sureaguodavo į Frėjos balsą, pažvelgdavo į ją, pasakydavo kelis žodžius ir vėl pasinerdavo į savo tylą. Man buvo skaudu, kad ji niekada neatkreipdavo dėmesio į mane, kad ir kaip ją bekalbinau. Praleisdavau su ja valandų valandas, tačiau be kelių gilių atodūsių neišvysdavau jokių pasikeitimų. Kartais man tikrai atrodydavo, kad ji nejaučia manęs, nesupranta, kad esu šalia, tiesiog  peržvelgia mane kiaurai lyg būčiau tuščia vieta. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji nepastebi manęs…

Tyliai uždariau duris ir priėjęs įsitaisiau ant Kler lovos, ji sėdėjo ir skaitė knygą. Mačiau, kaip jos akys lakstė eilutėmis, mechaniškais rankų judesiais atsiversdavo kitą puslapį. Ilgai ją stebėjau, o jos galva net nekryptelėjo mano pusėn. Ištiesęs ranką suėmiau už knygos krašto ir švelniai ėmiau traukti jai ją iš rankų. Kurį laiką ji žiūrėjo į savo tuščias rankas, tada sugniaužė kumštukus ir kilstelėjusi  galvą nusigręžė į lango pusę, kelis kartus greit sumirksėjo. Padėjau knygą ir pasislinkau arčiau, atsargiai paėmiau ją už rankų ir ištiesinau sugniaužtus pirštus, atsargiai sunėriau su savaisiais.

- Nagi, padaužėle, pažvelk į mane, - paprašiau tyliu švelniu balsu.

Ir mano nuostabai ji atsigręžė, jos tamsiai mėlynos akys susidūrė su manosiomis ir akimirkai sulaikiau kvėpavimą, o širdis pasileido šuoliais. Ji atsigręžė! Tačiau mano laimė ilgai netruko, nes ji vėl ketino nusisukti.

- Ne, ne… - sumurmėjau.

Suėmiau abiem delnais jos veidą ir vėl atsukau į save. Ji pirmą kartą kažkaip į mane sureagavo, tad net neketinau paleisti šios galimybės iš rankų.

- Kler… - sugergždžiau netikėtai prikimusiu balsu, - Nagi, žinau, kad girdi mane… Pasakyk, ką nors, - paprašiau.

Tačiau jos lūpos nesujudėjo, ji tik kelis kartus greitai sumirksėjo, kol galiausiai užsimerkė, pajutau, kaip jos kvėpavimas pagreitėjo, o tarp antakių susimetė negili raukšlelė.

- Kler? - šiek tiek išsigandau.

Jos ranka pakilo ir įsitvėrė manosios, pabandė atitraukti nuo savęs. Jos liauni pirštuko buvo tvirtai įsitvėrę mano riešo, ji nubloškė mudviejų rankas ant apkloto ir greitai paleido. Nepastebėjau, kaip ji atitraukė ir kitą mano ranką, buvau per daug priblokštas to, kas dabar įvyko.

- … netikra… netikra… - išgirdau kelis kartus ją sumurmant.

Kler nulenkė galvą vis dar būdama tvirtai užsimerkusi, jos pečiai neramiai krūpčiojo. Nesusivaldęs pirštu kilstelėjau jos smakrą, bet ji vėl jį nudelbė.

- Pažvelk į mane, - pasakiau šiek tiek drebančiu balsu.

Mano širdis lėkė šuoliais ir atrodė, kad tuoj ims ir iššoks laukan. Ir mano visas kūnas taip pat ėmė virpėti, atsirado nenumaldomas noras tuoj pat čiupti Kler į glėbį ir stipriai ją suspausti. Tačiau vietoj to, tik vėl tvirtai suėmiau jos veidą  ir priverčiau pakelti į mane. Ji vis dar buvo užsimerkusi ir netgi atrodė, kad sąmoningai stengiasi kuo stipriau užspausti akių vokus.

- Kler, - mano balsas buvo nekantrus.

Kažkodėl man atrodė, kad būtent šią akimirką ji puikiai mane supranta ir aš nebesu tuščia vieta. Pagaliau atradau plyšį jos atsiskyrimo sienoje ir norėjau padaryti viską, kad tik sugebėčiau ją išardyti. Ir su ja dabar tikrai kažkas vyko…

Išgirdau, kaip iš jos lūpų išsiveržė įvairiausi prieštaravimai, ir nepaisant priešinimosi, aš apsidžiaugiau. Ji kalbėjo, rankomis vėl įsitvėrė man į rankas ir plėšė nuo savęs.

- Mieloji, pažvelk į mane, - paprašiau tvirtu įsakmiu tonu.

-Ne… - išgirdau jos verksmingą balsą, kuris persmelkė mane it šalta banga, - Tavęs nėra…

Šįkart susiraukiau aš. Manęs nėra? Nesupratau jos žodžių ir to drebulio purtančio jos pečius.

- Kler, tai aš… Šonas… Atsimerk…

Ji tik tvirtai suspaudė virpančias lūpas ir vėl pabandė nuleisti galvą žemyn. Nežinau kokia jėga mane pastūmėjo, tačiau aš prisilenkiau ir lūpomis prisiglaudžiau prie josios. Pajutau, kaip ji susigūžė, tarsi gavusi antausį, prilaikydamas viena ranka jos galvą, kita perbraukiau per virpančius pečius, bučiavau jos vis dar sustingusias lūpas.

Jos pirštai atsipalaidavo ant mano riešo ir dabar jomis įsirėmė man į krūtinę, ji pabandė mane atstumti, greit suėmiau už tų virpančių pirštų ir prispaudžiau sau prie krūtinės toje vietoje, kur pašėlusiai trankėsi širdis. Kitos rankos pirštai įsipainiojo jai į plaukus, nes jos pasipriešinimas su kiekviena sekunde tapo vis silpnesnis ir silpnesnis, gležnos Kler lūpos švelniai prasivėrė.

Atrodė, kad bučiuočiau ją pirmą kartą. Jau buvau pamiršęs tą jaudinantį virpulį, kuris dabar apėmė mano kūną visu stiprumu. Troškau suspausti savo glėbyje šią tirtančią būtybę, kuri glebo mano rankose, o lūpos vos, vos atsakė į mano bučinį. Atsargiai ir neskubėdamas apglėbiau jos lūpas, stengiausi jos neišgąsdinti, tačiau ir nesugebėjau atsispirti nuo gilesnio bučinio.

Tai netruko taip ilgai, kaip kad aš būčiau norėjęs. Kler staiga atšoko ir įsižiūrėjo į mane išplėtusi savo akis, mačiau kaip tamsiai mėlyna spalva mainosi su sidabriškai pilka, lyg išlietas skystis greitai apgaubė visą rainelę tik vietomis palikdamas nedidelius ruoželius mėlynos, jos vėl atrodė gyvos. Vienodas mūsų trukčiojantis kvėpavimas užpildė kambario tylą. Mano nuostabai jos akys greitai apsitraukė skaidriu ašarų sluoksniu, vėl tiesiau ranką norėdamas ją paliesti, tačiau ji visu kūnu atsilošė atgal ir ėmė purtyti galva.

- Ne… Ne…

Jos balsas nuskambėjo taip baikščiai ir verksmingai, rankomis užsidengė veidą ir tik dar labiau susigūžė.

-  Tavęs nėra… Išeik… išeik… - susriūbavo.

- Kler…

Nesuprasdamas, kas jai yra, tiesiau į ją rankas norėdamas nuraminti, bet ji išsisuko nuo jų, ir primigtinai nukreipusi žvilgsnį nuo manęs, įsirėmė rankomis į lovą stumdamasi kuo toliau. Dabar ji priminė baikštų žvėrelį. Pamačiau, kaip jos skruostais ima kristi ašaros.

- Kler, - pasakiau kuo švelnesniu balsu.

- Tavęs nėra. Išeik, išeik! - vis kartojo jau beveik rėkdama.

Išsigandęs šiek tiek atšlijau ir kaip tik tuo metu į kambarį persigandęs įlėkė Liamas, netrukus tarpduryje pasirodė ir Frėja.

- Šonai? - paklausė Liamas žvalgydamasis tai į mane, tai į Kler.

Aš tik skėstelėjau rankomis ir kelis kartus žioptelėjau nerasdamas žodžių, niekaip neįstengiau atitraukti nuo Kler akių. Liamas greit atsirado prie jos ir apkabino per pečius, mano nuostabai ji neatstūmė jo, o tik gailiai įsikniaubė į krūtinę. Liamas ėmė raminamai ją linguoti.

Pajutau kažkieno rankas sau ant pečių.

- Manau bus geriausia, jei dabar išeisi, - sušnibždėjo prisilenkusi Frėja.

Nejausdamas savo kojų pakilau nuo lovos, vis dar nenuleidau nuo savo padaužėlės akių, ji beveik visa pasislėpė už Liamo. Nervingai susikišau pirštus į plaukus ir kelis kartus perkošiau per juos, šiaip ne taip išlingavau iš kambario. Atsirėmiau į uždarytas duris pro kurias vis dar girdėjau jos raudą ir raminančius Frėjos ir Liamo balsus.

 

 Gerai neprisiminiau, kaip nusileidau į svetainę, man prieš akis vis iškildavo Kler baimingos ir pilnos skausmo akys. Nejau visą tą sąmyšį sukėliau aš? Man vis labai nedavė ramybės tos mintys, kad būtent manęs ji taip išsigando, kad aš kaltas dėl tos isterijos…

- Šonai? - išgirdau švelnų moterišką balsą

Kilstelėjęs galvą pamačiau, kaip laiptais leidosi Frėja. Greit pašokau ant kojų ir nenuleidau nuo jos savo baimingo žvilgsnio.

- Aš… Aš nesuprantu, kas nutiko… Vieną akimirką lyg ir viskas buvo gerai, o kitą… Ji išsigando… manęs… - burbėjau kažką sau po nosimi vis mostelėdamas rankomis, kol galiausiai susikišau jas į kišenes.

Frėja priėjo prie manęs ir kažkaip keistai pažiūrėjo. Jos akyse nemačiau nei kaltinimo ar smerkimo, jose atsispindėjo netgi aplengvėjimas, tačiau jis buvo sumišęs su… užuojauta? Ar man tik pasirodė?

- Kaip ji? - tuoj pat paklausiau.

- Gerai… Mes manome, kad ji lyg ir atsigavo… Bent jau tam tikra prasme, - pasakė.

- Kaip suprasti? - prisimerkiau nesuprasdamas.

- Ji tarsi atsibudo. Į viską reaguoja, kalba, supranta… Ją tarsi kas papurtė ir dabar ji vėl normali… - šyptelėjo.

Tas sunkumas nuo širdies greit atlėgo, kad aš nepabloginau situacijos. Tačiau kodėl ji taip rėkė ant manęs? Kodėl ji baidėsi prisilietimo ir net nepažvelgt į mane nenorėjo?

- Bet į mane ji sureagavo taip, tarsi aš būčiau… - užtilau nerasdamas tinkamo žodžio. Košmaras?

- Ji patyrė lyg ir emocinį sukrėtimą, kurio dėka atsipeikėjo, o tu… Manau, ji kol kas sunkiai supranta, kad tu iš tiesų esi čia. Manau, tu jai pasirodei, it kokia haliucinacija, dėl to ji taip ir išsigando, turbūt viskas buvo per daug realu… Ji vis kartoja, kad tavęs nėra. Mes su Liamu paaiškinome, kad tu sugrįžai, tačiau ji primigtinai laikosi savo. Turbūt reikia daugiau laiko, kad ji viską įsisąmonintų… - atsiduso.

Mano viduje sukilo nedidelis aštrus gumulas. Aš jai tik miražas? O kas bus, jei ji visada taip manęs bijos? Kas jeigu ji neprisileis manęs? Kas nutiks jeigu…

- Ak, Šonai… - atsiduso Frėja ir priėjo dar arčiau, - Ji atsigavo… Po tiek laiko ji atsipeikėjo.

Ji mane apsikabino, tad man liko tik pakelti rankas ir taip pat ją apkabinti. Ji buvo laiminga, todėl nustūmiau savo apmaudą tolyn ir pasistengiau nusišypsoti. Viskas bus gerai… Praeis šiek tiek laiko ir ji vėl taps ta pačia Kler. Mano Kler. 

                                                                                                                      

Na, šis įrašas nėra toks, kokio norėjau… Kelis kartus perrašiau, tačiau nepasiekdama geresnio rezultato, nusprendžiau palikti jį tokį, koks yra. Tikiuosi, per daug nenusivylėte ;)

Rodyk draugams

- Ką tu nori tuo pasakyti? - paklausiau baimingai įsmeigdamas į Liamą pakraupusį savo žvilgsnį.

Ta mintis, kad Kler kažkas atsitiko, persmeigė mane nuo galvos iki kojų ir jutau, kaip sunkiai ima kilnotis mano krūtinė, atrodė, kad oras staiga tapo švininis ir nugulęs mano plaučiuose ėmė mane dusinti. Jai negalėjo nieko nutikti.

Liamas tylėjo įsmeigęs žvilgsnį kažkur man už nugaros ir jo akyse niekaip neįstengiau įžvelgti palengvėjimo kibirkštėlių, tai tik dar labiau mane ne ramino. O tai reiškė tik vieną, kad tai tikrai rimta…

- Kas jai nutiko? - paklausiau prikimusiu balsu, kuris mane ir patį išgąsdino.

Jo apsiblaususios akys nukrypo į mane ir lūpos lengvai suvirpėjo suformuodamos šypseną: liūdną ir pavargusią.

- Tu puikiai žinai, kokių pasekmių gali turėti, jei ji papiktnaudžiauja savo galia arba neįvertina savo galimybių… - pradėjo kalbėti tyliu balsu, - Paskutinę Viktorijaus naktį mes buvome čia ir ji bandė padėti… Deja, nieko nebuvo šalimais, tad ji pati sau pakenkė pernelyg stipriai bandydama jį prikelti… Nedaug trūko, kad būtume netekę ir jos… - paskutinį sakinį pasakė tokiu tyliu balsų, jog vos išgirdau.

Mano krūtinė dar labiau susitraukė. Supratimas, kad ji galėjo žūti, it kokia giltinė perskriejo mano mintimis sėdama vien tik šaltį ir baimę… baimę išgirsti tolimesnius Liamo žodžius.

- Ji ilgą laiką į nieką nereagavo, atrodė, kad paprasčiausiai miega, - atsiduso Liamas paskęsdamas savo mintyse, - Ir mes tikrai nerimavome, kad ji gali panirti į ilgą komą, tačiau po kelių savaičių ji nubudo. Bet ir tas palengvėjimas ilgai mūsų nedžiugino… Visi tyrimai buvo geri, nebuvo jokių komplikacijų, tačiau… Ji nebevaikšto, Šonai… - pasakė įsmeigdamas į mane savo sielvartingą tėvišką žvilgsnį, - Ji nebevaikšto…

Sunkiai gebėjau suvokti šią informaciją. Atrodė, kad jis kalbą apie visai kitą žmogų, ne apie manąją Kler… Nebevaikšto… Vis skambėjo ir skambėjo ausyse. Ne… Jai negalėjo taip nutikti, gyvenimas negalėjo jos taip nubausti.

- Vienintelis paaiškinimas buvo tas, kad tai organizmo reakcija į pernelyg didelį jos galios naudojimą ir nė vienas daktaras nesugebėjo nustatyti ar tai tik laikinas sutrikimas ar ne… Kler tai buvo didelis šokas, ji sielvartavo dėl Viktorijaus, o jos neįgalumas tik dar labiau pastūmėjo ją į depresiją… Pamažu ji vis geso mūsų akyse, liovėsi bendrauti, atsakinėdavo tik į jai užduotus klausimus, kol pamažu jie virto vienskiemeniais žodžiais… Dabar retai pavyksta priversti ją prabilti, - atsiduso liūdnai, - Amžinai paskendusi savo mintyse, kažkur nutolusi…

Visą tai, ką pasakojo Liamas, tikrai negalėjo būti apie Kler. Ji juk visada buvo tokia gyvybinga, nesustojanti, visur skubanti ir lekianti, ji tiesiog gyveno. Iš kiekvienos dienos stengdavosi pasiimti viską, ką tik ji sugebėdavo duoti. Negalėjo būti, kad mano gyvenimo spindulėlis užgeso…

- Kada galėsime keliauti namo? - paklausiau.

Dabar manyje augo tik vienintelis troškimas - kuo greičiau ją pamatyti. Mano rankos troško kuo greičiau ją apkabinti, prisiglausti prie jos ir nuraminti save, kad jai viskas bus gerai… Nors iš to, ką dabar išgirdau, puikiai suvokiau, kad jai nėra gerai. Ir dar vienas skaudus jausmas nubudęs ėmė plėšytis viduje - manęs nebuvo šalia jai tokiu sunkiu gyvenimo momentu…

- Kai tik jausies pakankamai atsigavęs, - pasakė, - tam ir esu čia, vos tik Johanas pranešė, kad rengiasi mainams, atvykau čia…

- Aš jaučiuosi puikiai, - tuoj pat pareiškiau, nors jis dar kažką ketino sakyti.

- Tuomet galėsime išvykti, kad ir šiandien, - linktelėjo.

 

Dar kelias valandas blaškiausi centre vaikštinėdamas po kambarius ir lankydamas savo draugus. Kai kurie vis dar atrodė nusilpę, tačiau buvo smagu, kad jie po truputį taisosi. Heilas, kaip ir aš, jautėsi beveik gerai ir jau nebegulėjo lovoje. Klausiausi visų tų kalbų, tačiau mano galvoje kirbėjo vienintelės mintys apie Kler…

*

Mačiau, jog Liamas karts nuo karto vis spustelėdavo akseleratorių, tačiau man vis norėjosi jį paraginti važiuoti greičiau. Mes jau ir taip lėkėme nedideliu keliuku nežmonišku greičiu, bet man vis tiek atrodė per lėtai. Žinojau, kad po kelių minučių jau būsime atvykę ir širdis pasiutusi dunksėjo krūtinėje. Jaudulys vis labiau purtė mane, po tiek laiko, po tiek nesimatymo mėnesių, pagaliau, išvysiu savo angelą… Ir tuo pačiu metu mano širdis džiaugėsi ir liūdėjo. Bijojau, kad aš nebebūsiu jai tuo žmogumi, kuri ji mylėjo, ir kad tas noras, kadaise mano sugalvotas išsipildė - ji pamiršo mane. Tačiau žinojau ir tai, kad iš mano gyvenimo ji niekada neišbluks, ji visada man bus pati svarbiausia ir geidžiamiausia…

Ir štai prieš mano akis sušmėžavo namas prisiglaudęs kelių medžių pašonėse. Besileidžiančios saulės spinduliai atsispindėjo languose nudažydami juos kraujuojančio aukso spalvomis. Ir mano širdis šiuo metu kraujavo…

Kai pagaliau buvome kieme, man dar nespėjus išlipti iš automobilio, durys prasivėrė ir tarpduryje išvydau Frėją. Šaltas vėjas greit apsupo ją ir ji tik tvirčiau susisupo į skraistę. Greitai išsiropščiau iš mašinos ir nužingsniavau prie jos. Mano, kaip ir Frėjos, veide atsirado plati šypsena. Tik dabar pastebėjau jos pūpsantį apvalų pilvuką ir tai buvo geriausias įrodymas, kiek ilgai manęs nebuvo. Jos veidas taip pat buvo pasikeitęs, tiksliau - akys. Regėjau jose brandžią ir gilią šilumą, tokia būdavo tik tuomet, kai moterį po krūtine nešiodavo naują gyvybę. Bet netgi tas, kūdikėlio laukimo džiaugsmas, nepaslėpė esamo liūdesio.

- Šonai, - skėstelėjo rankomis ir aš netrukus stipriai ją apsikabinau stengdamasis per daug jos nesuspausti.

- Frėja… - atsidusau, buvau be proto jos pasiilgęs.

Atsitraukiau nuo jos ir rankomis nubraukiau besitaršančius plaukus, nesusivaldęs ėmiau ir išbučiavau abu juos skruostus, tada vėl leidau sau atsidurti jos šiltame glėbyje. Krūtinę užpildė labai malonus jausmas, kai štai prieš save, matai žmogų, kurio daugiau nesitikėjai pamatyti, nes buvai susitaikęs su mintimi, kad visam likusiam gyvenimui esi pasmerktas nesibaigiančiai kankynei…

- Eime į vidų, sušalsi, - burtelėjau atsitraukęs ir švelniai stumtelėjau ją vidun.

Liamas taip pat jau buvo prie mūsų ir mums sugužėjus į vidų uždarė duris. Negalėjau atitraukti nuo Frėjos akių, ji buvo tokia nuostabi, net nenumaniau, kad besilaukianti moteris gali atrodyti tokia… tokia nežemiška, spinduliuojanti ta magiška šiluma, kuri keistai apgaubė mano besidaužančią ir nerimaujančią širdį…

- Tiek laiko… Praėjo tiek laiko… - sumurmėjo ji ir jos akyse pamačiau besikaupiančias ašaras, viena jau ridenosi jos skruostu.

- Na, na… Nereikia, jau viskas gerai, - šyptelėjau jai ir greitai nubraukiau ašarą.

Man beliko tik įsivaizduoti, kiek jai teko išgyventi per šį laikotarpį: Viktorijus, Kler, aš… Todėl nenorėjau, kad ir dabar dėl manęs lietų ašaras, nors man jau ir pačiam drėko akys.

Frėja tik sumosavo rankomis ir tankiai pamirksėjo.

- Pastaruoju metu aš labai jautri, - pasakė, - apsiašaroju dėl įvairiausių niekų… - šyptelėjo, tačiau ir vėl skruostu nusirito spindintis lašas.

Prie jos priėjo Liamas ir apsikabino per pečius, švelniai ėmė ją raminti. Man besimaunant striukę žvilgsnis nevalingai užbėgo laiptais į viršų. Namuose buvo taip tylų ir ši tyla skyrėsi nuo anksčiau čia girdėtų.

- Tikriausiai nori ją pamatyti, - išgirdau Frėjos balsą ir mano žvilgsnis grįžo prie jos.

- Taip, - linktelėjau.

Frėja ėmė kopti į viršų, o aš neatsilikdamas nusekiau iš paskos, girdėjau ir Liamo žingsnius už nugaros. Su kiekvienu laipteliu mano pulsas greitėjo ir dažnėjo kvėpavimas.

Kai Frėja įžengė į jos kambarį, akimirkai sudvejojau stabtelėdamas prie slenksčio. Mačiau vakaro šešėlius nusidriekusius ant kilimo ir išgirdau švelniai prabylant Frėją, tačiau jokio atsakymo nebuvo, tik kurtinanti tyla. Įkvėpęs pilną krūtinę oro įėjau į kambarį.

Ji sėdėjo minkštame krėsle ir jos veidą gaubė paskutinieji saulės spinduliai prasibrovę pro praskleistas užuolaidas. Stiklinės akys žvelgė pro jį nežinia ką matydamos, tankus blakstienų lankas ritmingai nusileisdavo ir vėl lėtai pakildavo atidengdamas drumzlinu mėliu pasidengusias akis.

Frėja perbraukė ranka per jos petį ir atsitraukusi priėjo prie manęs.

- Ji labai kankinosi, kai tu dingai…

Dar vienas dūris į širdį.

- Tik tikrai mylinčių žmonių meilė gali atlaikyti viską… - sumurmėjo labai tyliai.

Iš jos žodžių supratau, kad ji žinojo, kokie yra tikrieji mūsų jausmai.

- Tikiuosi, kad tu vėl ją sugražinsi…

Žvilgtelėjau į ją, o ji tik supratingai šyptelėjo ir palingavo galva.

- Mes būsime apačioje, - pasakė ir apsisukusi išėjo drauge su Liamu, aš taip ir nepratariau jai nė žodžio.

Nejusdamas kojų prisiartinau prie Kler. Ji ir toliau sėdėjo nejudėdama, o nieko nereginčios akys buvo įsmeigtos į tolį. Pritūpiau prie jos kojų, neįstengiau atitraukti žvilgsnio nuo bejausmio veido. Mano akys skverbėsi į ją, taip buvo gera žvelgti į mėnesiu mėnesius mano vaizduotės tapomą veidą, tačiau nenusakomas skausmas draskėsi viduje vis labiau didėdamas ir nevaldomas.

- Kler… - ištariau prikimusiu balsu, - Kler, - pakartojau.

Mano delnas atsidūrė ant jos dailiai sudėtų ant kelių rankų. Virpančiais pirštais perbraukiau per vėsią odą. Ji nereagavo ir į šį prisilietimą. Suėmiau abiem rankom jos pirštus ir prisiglaudžiau degančiomis lūpomis, skaudus atodūsis akimirkai juos sušildė. Išbučiavau kiekvieną tų rankų lopinėlį ir tvirčiau jas suspaudžiau, tačiau jos vis dar buvo nejautrios…

- Mieloji… Nagi, prašau, Kler…

Kilstelėjau savo virpančią ranką ir delnu paglosčiau jos skruostą, nubraukiau plaukų sruogą. Šiek tiek kilstelėjau ir pasilenkiau prie jos, abiem delnais suėmiau jos veidą ir priverčiau pasisukti į mane.

- Kler… Labai prašau… Juk girdi mane… Aš taip tavęs pasiilgau… - vis murmėjau ir murmėjau.

Dabar jos akys žvelgė tiesiai į manąsias, tačiau toje bedugnėje neįstengiau nieko įžvelgti. Tamsumu apsitraukęs mėlis, atrodė, užgesęs…negyvas. Mano pirštai vis bėgiojo jos skruostais ir žvilgsniu meldžiau man atsakyti, lūpos vis bandė prisišaukti… Tačiau ji tylėjo, net nesujudėjo.  

Po kurio laiko mano rankos nusviro, nerangiai apglėbė josios. Nunarinau galvą ir įsikniaubiau į mudviejų delnus. Pirmą kartą, po visų tų mėnesių mano akyse pasirodė ašaros ir joms buvo leista ištekėti…

Kambaryje visiškai sutemo.

Rodyk draugams

Po penkių mėnesių

Gulėjau ant kieto gulto rankas pasikišęs po galva. Klausiausi padriko Heilo niūniavimo, o mano akys sunkiai markstėsi. Galvoje buvo visiška tuštuma, nesisuko jokios mintys, nepastebimai jos apleido mano protą ir aš negalėjau pasakyti nuo kada esu paprastas į  nieką dėmesio nebekreipiantis žmogus.

Prabėgo daug laiko… Labai daug… Negalėjau pasakyti kiek, nes su kiekviena dabartine nauja diena, man tai rūpėjo vis mažiau. Mano viltis jau seniai nusibaigė ir pasilaidojo šiuose požemiuose. Kai kuriomis akimirkomis trokšdavau ir pats pasilaidoti…

- Atrodai baisiai, - išgirdau nusijuokiant Heilą.

Pasukau galvą jo pusėn, jis gulėjo ant grindų rankas susidėjęs ant krūtinės ir sukryžiavęs kojas, galvą buvo šiek tiek pasukęs, jog galėtų matyti mane.

- Tu taip pat, - atsakiau.

Kurį laiką spoksojome vienas į kitą, o tada vienu metu pradėjome juoktis. Šiek tiek isteriškas juokas atsimušė į sienas ir atsikartojo, taip tik  dar labiau mus prajuokindamas. Taip, mes visi čia buvome netoli išprotėjimo ribos. Ištisos valandos nieko neveikiant tarp keturių sienų tikrai neišėjo į naudą. O dar nuolatinis mūsų energijos siurbimas… Kvatojomės, kaip kokie prakeikti bepročiai, visą laiką atrodydavo, kad mes esame šiek tiek apsvaigę, ir išsiblaivyti niekaip nepavykdavo…

Užsidengiau rankomis veidą ir atsidusau. Vis dar kvailai šypsojausi, o krizenimo garsas po truputį tilo. Tryniau rankomis užtinusį veidą, barzda nemaloniai braižė delnus.

- O buvo laikai, kai atrodėme geriau, - pasakė Heilas atsistodamas ir nusivirduliavo iki savo gulto.

Dusliai nusijuokiau. Mes dabar abu priminėme akmens amžiaus žmones. Nuskurę ir spalvą praradę drabužiai, nors juos mums ir duoda kas kažkiek laiko pasikeisti, pečius siekiantys  plaukai susivėlę ir greičiau priminė milžinišką vientisą veltinio kalną.

- Man atrodo, mūsų kassavaitinis dušas vėluoja, - pasakiau pasirąžydamas.

- Taip, tačiau net tas apliejimas vandeniu neišgelbės nuo šio dvoko, - burbtelėjo Heilas.

Įsmeigiau savo tuščią žvilgsnį į lubas ir toliau stūmiau man nieko nebereiškiantį laiką. Kartais, kai mano protas būdavo šviesesnis, leisdavau sau prisiminti Kler… Jos atvaizdas išplaukęs man prieš akis praskaidrindavo tą juodumą, kuri dabar supo mane. Vis iš naujo išgyvendavau visas drauge praleistas akimirkas ir tas šiltas jausmas bent kuriam laikui mane sušildydavo. Tie prisiminimai buvo vienintelis šviesus dalykas likęs mano gyvenime, nors vargu ar dabartinis mano egzistavimas primena gyvenimą. Taip troškau vėl išgirsti jos melodingą balsą, pamatyti tas gyvybę trykštančias akis, jausti jos kūno šilumą…

Kartais susimąstydavau, kaip ji dabar jaučiasi, ar dažnai apie mane galvoja… Kad ir kaip buvo skaudu, tikėjausi, kad jos jausmai nebuvo tokie stiprūs kaip manieji. Juk ji privalo gyventi toliau, tad nenorėjau, kad sielvartautų. Aš tuo pačiu metu norėjau, kad ji ir mylėtų mane, ir pamirštų. Nes žinojau, kad jai tai būtų geriausia… Jos gyvenimas tęsiasi, tik manęs jame jau nebebus…

*

Stiprus dunkstelėjimas į duris ir kitą akimirką tarpduryje išvydome du latakėjus. Nustebę susižvalgėme su Heilu. Jie nieko nelaukę pastatė mus ant kojų ir tuoj pat išvedė iš kameros. Nieko nesupratome, kas čia vyksta. Jie mumis maitinosi tik prieš kelias dienas, tad negalėjo būti, kad jie ir vėl paėmė mus dėl to pačio tikslo. Mes dar neatgavome visų jėgų… Kai mus vedė pro kitas kameras, pastebėjau, kad iš jų buvo išvedami ir kiti…

Jie mus vedė kitu koridoriumi, tad spėjimas, kad mus paėmė dėl kitų tikslų, tik pasitvirtino. Po kurio laiko atpažinau šį kelią - ėjome pas jų vadovą. Keisčiausia buvo tai, jog ten buvo vedami visi…

Kai mus įvedė į kabinetą, ten jau buvo dalis Apdovanotojų, jie kaip ir aš buvo pasimetę ir nesuprato, kas čia vyksta. Juodaplaukis latakėjas sėdėjo prie savo stalo ir išdidžiai atsilošęs kėdėje visus mus stebėjo su ironiška šypsenėle. Staiga šiek tiek toliau už jo pamačiau stovint žmogų, kurio jau niekada nesitikėjau pamatyti. Johanas. Jis stovėjo pasitempęs be jokios išraiškos veide. Jis nežiūrėjo į visus tuos, kuriuos dabar įvedinėjo į kabinetą. Kabinetas buvo didelis ir jis priminė salę, tad kai durys užsidarė, pagaliau pamačiau kiek iš tikrųjų čia buvo laikoma žmonių.

Visi mes stovėjome vienoje pusėje išrikiuoti eilėmis vieni už kitų. Daugumos veiduose mačiau nuostabą išvydus Johaną, kiti stovėjo nudelbę galvas vos išsilaikydami ant kojų, tad į jokius aplinkos veiksnius nereagavo.

- Tavo kariai, - išsišiepė juodaplaukis atsistodamas ,- nors vargu ar dabar juos galima taip pavadinti, - pridūrė.

Johanas nieko nesakė, tik pirmą kart pagaliau nužvelgė visus čia stovinčius. Jo akyse pastebėjau šmėstelint liūdesį ar kažką panašaus. Prie jo priėjo žmogus ir tyliai prašneko, Johanas tik linktelėjo ir jis greit pasišalino.

- Susitarimas yra susitarimas, - pasakė Johanas žvilgtelėdamas į latakėją.

Šis tik dar plačiau išsišiepė ir pasitrynė rankas. Netrukus salės durys vėl prasivėrė ir šįkart į ją suėjau daug uniformuotų Apdovanotojų.  Vis dar nesupratau, kas čia vyksta.

Jie visi sustojo priešingoje pusėje taip pat susirikiuodami eilėmis. Tai buvo tvirti ir stiprūs vyrai.

- Gali juos vestis, - mostelėjo ranka juodaplaukis į mus net nepažvelgdamas, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į ką tik įvestus vyrus.

Johanas linktelėjo ir kažką pasakė prie jo atsiradusiems keliems jaunuoliams, jie tuoj pat nuskubėjo prie mūsų. Johanas taip pat priėjo ir sustojo eilių pradžioje.

- Dabar mes iš čia išeisime. Padėkite tiems, kuriems sunku eiti.

Dabar mus iš visų pusių supo mūsiškiai karininkai, jie prilaikė silpnesnius ir mūsų būrys pradėjo judėti prie durų. Buvo keista žingsniuoti tais koridoriais laisva valia.

Ėjau, o galvoje aidėjo vienintelis suvokimas, kad mes dabar iš čia išeiname. Nesupratau nei kodėl, nei kaip, tiesiog žingsniavau paskui kitus. Ar jie mus tikrai išleidžia? Ar mes tikrai pagaliau grįšime… namo? Mano protas vis dar sunkiai funkcionavo , tad mintys kartojosi, kaip užsikirtusios.

Ir tikrai… Po kurio laiko mes priėjo man dar nematytus laiptus, kurie vedė į viršų. Užkopus jais sustojome prie didelių metalinių dvivėrių durų. Prie jų stovėjo du latakėjai ir, kai jie pamatė Johana, jas atidarė. Į veidą plūstelėjo gaivaus oro gūsis. Atrodė, kad ištisą amžinybę nekvėpavau tyru oru, tad neradau žodžių apibūdinti tam jausmui, kai visą kūną persmelkė maloni šalta banga. Išėjus pro tas duris atsidūrėme lauke - toje keistoje miško laukymėje.  

Johanas žingsniavo pirmas, tad visi it lunatikai sekėme iš paskos. Buvo naktis ir mano šios vietovės suvokimas buvo jau senokai išsitrynęs iš atminties, tad nesuvokiau, kur dabar mes buvo vedami. Akis badė net tamsoje švytintis sniegas, kuris buvo viską nuklojęs. Per plonyčius drabužius skverbėsi šaltis, o dantys ėmė nevalingai kalenti.

Po kurio laiko mes išėjome iš miško ir prieš akis išvydau nedideli pulkelį žmonių. Kai jie mus išvydo iš karto pasileido mūsų pusėn. Johanas ėmė kalbėtis su jais ir mūsų visa rikiuotė pagaliau buvo sustabdyta, tada mes pagaliau galėjome prisėsti, nors sniegas ir ne itin vyliojo, tačiau kojos sunkiai laikė. Aplink mus ėmė vaikštinėti visi tie žmonės, kažko klausinėjo, o galbūt tiesiog šiaip kalbėjo. Buvo taip keista vienu metu vėl girdėti tiek garsų.

Įkvėpiau pilnus plaučius oro ir pasirėmęs alkūnėmis į kelius susiėmiau už galvos. Ausyse girdėjau keistą dūzgimą. Buvau tikras, kad visi jautėsi panašiai, juk tiek laiko iš mūsų buvo sunkiama visa energija ir dabar jautėmės lyg atsidūrę nesavame kailyje, nes nori nenori, mes prisitaikėme prie tų siaubingų gyvenimo sąlygų.

Pajutau, kaip prie manęs pritūpė vienas iš jaunuolių, jis turėjo rankose bloknotą ir rašiklį.

- Ar tu žinai, kas esi? - paklausė.

Tas klausimas nuskambėjo taip keistai, jog norėjosi nusijuokti.

- Šonas… Coler… - burbtelėjau.

Jaunuolis kurį laiką spoksojo man į veidą, kertų lažybų, jog bandė mane atpažinti, tačiau abejojau ar jam pavyks, juk manė slėpė tanki ir susivėlusi barzda bei išsidraikę plaukai, turėjau atrodyti kaip laukinis.

- Pone, mes jį radome, - išgirdau, kaip sušunka garsiau jaunuolis.

Vis dar buvau susiėmęs už galvos ir lėtai kvėpavau. Kažin, kiek laiko mes kvėpavome tuo sutroškusiu oru, kuriame visad trūko deguonies? Galbūt dėl to man dabar taip svaigsta galva. Per daug gryno oro? Ar gali taip būti?

Prie manęs pritūpė dar vienas vyriškis.

- Šonai? - paklausė lyg ir su palengvėjimu.

Kilstelėjau į jį galva ir vos atplėšiau sunkius vokus.

- O Dieve mano… - atsiduso Johanas.

- Mane pykina… - pasiskundžiau.

Johanas apsižvalgė ir vėl įsmeigė akis į mane.

- Tuo sugrįš teleportuotojai ir pargabens mus namo. Liko vos kelios grupelės… Ir tuomet tu atsigausi, - pasakė užtikrintai.

Atsirėmiau kakta į kelius tikėdamasis, kad taip liausis sukimasis, vaizdas šiek tiek liejosi. Johanas turbūt dar kažką kalbėjo, nes girdėjau tylų murmėjimą, tačiau visi žodžiai liejosi į vientisą masę. Po kurio laiko buvau priverstas atsikelti, įsitveriau į mane padedantį žmogų ir netrukus pajutau, kaip aplinkui suvirpėjo oras.

*

Kai tik atsibudau, pirmoji mintis buvo ta, jog aš turbūt sapnuoju. Tačiau tada prisiminiau, kad mes nesapnuojame.

Gulėjau minkštoje lovoje tarp baltų patalų. Kūnas jau seniai nesijautė taip patogiai, tas jaukumas buvo užpildęs kiekvieną mano ląstelę ir atrodė, jog taip galėčiau praleisti visą savo likusį gyvenimą. Šiluma tvyrojo visoje patalpoje, užuodžiau vos juntamą gėlių aromatą.

Neskubėdamas apžvelgiau prietemoje skendintį kambarį. Nors užuolaidos ir buvo užtrauktos, bet pro jų apačią driekėsi nedidelis šviesos ruoželis. Spėliojau, kiek dabar laiko ir ar ilgai miegojau. Dar šiek tiek pagulėjęs nusprendžiau, kad jau metas išlipti.

Vilkėjau paprastus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir treningines kelnes, prisiminiau, kaip keli žmonės padėjo persirengti ir šiek tiek apsiprausti. Svirduliuodamas nuėjau prie durų už kurių turėjo būti vonios kambarys ir neapsirikau. Sustojęs prieš praustuvą susidūriau su kraupiu savo atvaizdu. Atrodžiau it koks senis su savo ruda barzda ir susivėlusiais pečius siekiančiais plaukais. Oda turėjo pelenų atspalvį, o po akimis matėsi ratilai, nors ir buvau išsimiegojęs. Tikėjausi, kad po kurio laiko atgausiu savo normalią išvaizdą…

Pirmiausia nusprendžiau, kad man derėtų palysti po dušu. Šiltas vanduo maloniai tekėjo išvargusiu ir sulysusiu kūnu, tikrai būsiu numetęs kelis kilogramus, o galbūt ir šiek tiek daugiau… Nežinau kiek laiko prastovėjau po tekančia vandens srove, tačiau ši procedūra be proto ramino. Jaučiau, kaip kūnas atsigavo, beveik nebejaučiau jokio nuovargio. Tuo pačiu, susiradęs visus reikiamus reikmenis, ėmiausi doroti savo barzdos ir pasistengiau bet kiek save atversti į normalų žmogų.

Kambaryje radau paliktus kelis drabužių komplektus. Persirengęs sustojau prieš veidrodį ir pirštais ėmiau košti ilgus plaukus. Nepasitikėjau savimi kaip kirpėju, tad ir eksperimentuoti neketinau. Priėjęs prie užuolaidų nutraukiau nedidelį kaspinėlį (jo vis tiek niekas nepasiges) ir iš jo pasidariau paprasčiausią juostelę, kuria galėjau susirišti plaukus. Tuo pačiu žvilgtelėjau į lauką.

Viskas, ką dabar aprėpė mano akys, buvo nuklota puriu sniego sluoksniu. Spėjau, kad buvo pusiaudienis. Žiema. Kai aš išvykau buvo paskutinės rugpjūčio dienos. Atsidusęs apsisukau ir išėjau iš kambario.

Eidamas koridoriumi nieko nesutikau, čia, kaip įprasta, buvo tylu ir ramu. Tik kai perėjau į kitą pastato dalį, kur ne kur išgirsdavau balsus. Kai jau buvo matyti Johano kabineto durys, būtent ten dabar ir ėjau, jos staiga atsivėrė ir pro jas išėjo Johanas su… Liamu. Abu nustebę sustojo ir įsispoksojo į mane.

- Žinau, kad atrodau siaubingai, bet nebūtina to rodyti taip akivaizdžiai, - pamėginau nusišypsoti toliau artindamasis prie jų.

- Kaip jautiesi? - tuoj pat susirūpino Johanas.

- Gerai…manau. Kuris dabar mėnuo? - pasidomėjau.

- Vasaris.

Atsidusau. Vadinasi prabėgo šiek tiek daugiau nei penki mėnesiai. Prie manęs priėjo Liamas, tik dabar pastebėjau, koks jis buvo susirūpinęs ir taip pat atrodė pavargęs.

- Po galai, kaip mes jaudinomės, - pasakė apkabindamas mane viena ranka.

Mylėjau jį kaip tėvą, buvo labai gera po tiek laiko matyti man artimą žmogų šalia. Nusijuokiau, kai jis man it kokiam mažam vaikiščiui suvėlė plaukus. Jis taip pat nusijuokė  ir tame juoke galėjau išgirsti palengvėjimą.

- Sugadinai mano šukuoseną, - burbtelėjau.

Ši nerūpestingumo akimirka padėjo visiems lengviau atsikvėpti, tačiau greit surimtėjau, mane kamavo daugybė klausimų. Slapčia tikėjausi, kad galbūt atvyko ir Kler, tačiau dvejojau to klausti, tad pasiteiravau kito, man nė kiek mažiau rūpimo klausimo.

- Kaip Viktorijus?

Vyriškiai susižvalgė ir abiejų veidai apsiniaukė. Supratau, jog gerų žinių neišgirsiu. Mes lėtai patraukėme atgal į Johano kabinetą.

- Jo nebėra, - atsakė Liamas, - jis buvo per daug silpnas ir senas, kad viską ištvertų.

Iškvėpiau drebantį orą ir nunarinau galvą. Buvo skaudu tai sužinoti, nors viduje tai ir nujaučiau. Smelktelėjo paširdžius. Juk jis taip pat mane užaugino, mokė visko, ką pats mokėjo. Atsisėdau ant sofos, kuri buvo kabineto kampe, jie taip pat įsitaisė netoli stovinčiuose krėsluose.

- Kurį laiką jis dar… - pasakė Johanas, tačiau nerasdamas žodžių trumpam nutilo, - tačiau beveik visą laiką miegodavo, nebebuvo jokių vilčių, kad jis pasitaisys.

Aš tik linktelėjau galva negalėdamas pratarti nė žodžio, gerklėje įsirėžė skaudus gumulas, kurį stengiausi nuryti, kelis kartus atsikrenkščiau.

- Kaip jūs… - pradėjau po kurio laiko, tačiau nutilau, performuodamas klausimą, - Jūs priėmėte tą pasiūlymą?

- Taip, - pasakė Johanas, - tai buvo vienintelė galimybė jus iš ten ištraukti. Mes pasinaudojome visa informacija, kokią mums perdavė Viktorijus. Žinojome, kad jie negali maitintis bet kokiais Apdovanotojais, turėjome išsiaiškinti kodėl taip yra. Todėl tiek daug laiko ir praėjo, kol galiausiai išvadavome jus iš ten. Jie nepakantūs tiems apdovanotiesiems, kurie naudoja vidines jėgas norėdami sužadinti savo galias, todėl nusprendėme tuo pasinaudoti.

- Koks jūsų susitarimas? Jie juk nepaleido mūsų veltui ar ne?

- Taip. Mes atlikome mainus. Jiems turėjome palikti kitus žmones, kuriais jie galėtų maitintis.

Mano žandikaulis atvipo.

- Jūs pasiuntėte kitus į tą pragarą? - žioptelėjau.

- Taip, tačiau jei mums pavyks, mes užnuodysime visus latakėjus ir jie galiausiai nusibaigs.

- Nesuprantu. Juk jeigu jie aptinka tą, kuris jiems nenaudingas, tiesiog nužudo juos… - pradėjau.

- Atlikome daugybę tyrimų, kol sukoncentravome būtent tas medžiagas, kurios jiems kenkia. Taigi, mes suleidome tam tikrus serumus vyrams, kurių laimei, latakėjai negali aptikti. Besimaitindami jais jie tuo pačiu nuodys ir save, bet poveikis pasireikš tik po kurio laiko, maždaug mėnesio bėgyje. Mes sąmoningai to siekėme, nes kitaip jie iš karto suuostų, jog kažkas negerai. Be to, per tą laiką jie turėtų būti visi pasimaitinę, jei pavyks atsikratysime jų… - baigė savo kalbą.

Sunkiai galėjau tuo patikėti. Nejaugi tai tikrai būdas jų nusikratyti.

- Aš tikrai labai apgailestauju, kad jūs turėjote tiek ilgai laukti, - atsiduso liūdnai Johanas, - Tačiau mes vis dar nebuvome tikri, kad jie neaptiks tų medžiagų… Na, o dabar belieka laukti.

Apnuodyti latakėjus… Regis, tobulėdami jie tapo labiau pažeidžiami. Johanas man išsamiau nupasakojo, kaip viskas vyko per tą laiką. Tada jis trumpam išėjo palikdamas mus su Liamu vienus.

- Tu atvykai vienas? - paklausiau.

- Taip… - nutęsė.

Ar man pasirodė, ar jo balse tikrai pasigirdo liūdesio gaidelės?

- Frėjai paskutinės nėštumo dienos, tad, kad ir kaip norėjo atvykti, negalėjo.

Linktelėjau laukdamas, kad jis dar ką nors pasakytų, tačiau jo akys klaidžiojo kažkur kitur ir atrodė, kad tik po kurio laiko prisiminė, jog sėdi čia su manimi.

- O Kler… - pasakė tyliai, - Labai bijau, kad ji niekada nebebus tokia, kokia buvo…

Tik dabar pamačiau jo akyse plykstelint skausmą ir mano širdis, kuri atgijo, kai ištrūkau iš tos baisios vietos, staiga vėl nustojo plakti…

Rodyk draugams

Prieš mane stovėjo paprastas latakėjas, toks, kokius mačiau tada miške. Jis lėtai artinosi, o aš buvau pasodintas ant kėdės ir tvirtai laikomas dviejų kitų latakėjų. Bet koks muistymasis ir bandymas išsisukti buvo beviltiškas.

Kai jis prisilietė prie manęs, žaibiška šalčio banga perliejo visą kūną. Man ir prieš tai yra kelis kartus tekę jausti latakėjo prisilietimą, tačiau šįkart visi jutimai buvo daug stipresni. Atrodė, kad iš latakėjo sklindantis šaltis paralyžiavo visą kūną, jaučiau kaip keisti energijos srautai plūsta ir ima pulsuoti toje vietoje, kur jis buvo uždėjęs ranką.

Tai tęsėsi gana ilgai, su kiekviena sekunde darėsi vis silpniau, o akyse ėmė lietis vaizdas. Galiausiai pajutau, kaip imu kristi žemyn, tačiau niekas nesulaikė ir kitą akimirką jau gulėjau ant kietų grindų. Įsitempę raumenys konvulsingai trukčiojo, o galvoje be perstojo spengė.

Staiga pajutau, kaip vėl ant kažko plojausi. Dvigubas kritimas? Aplinkui girdžiu keistą murmesį, tačiau neįstengiu jo suprasti, kažkas bando mane apversti. Šiek tiek pasistumiu ir nusiridenu ant nugaros ir šiaip ne taip praplėšiu sunkius akių vokus. Sušmėžuoja tamsi susivėlusi galva, užsimerkiu ir rankomis užsidengiu veidą, jausmas buvo toks, tarsi patalpa suktųsi. Tik po kurio laiko garsai ėmė ryškėti ir vaizdai akyse tapo ryškesni.

- Negaliu patikėt, kad ir tu čia… - atsiduso kažkas man iš kairės pusės.

Pasukęs galvą pamačiau Heilą. Pajutau lyg ir palengvėjimą, kad jis gyvas. Pasistengiau atsisėsti, tačiau kūnas vargiai suvirpėjęs ištižo ant grindų.

- Gerai jie tave nusunkė… Paprastai atveda dar sąmoningus, - pasakė.

Apžvelgiau kambarį, kuriame dabar buvau. Purvinos žalios spalvos sienos, praustuvas virš kurio kabėjo kreivokas šviestuvas, du gultai priešingose pusėse…

- Nagi, pasistenk atsistoti, - sumurmėjo Heilas stengdamasis iš nugaros mane pakelti.

Atsispyriau į kelias nutrupėjusias plyteles ir bandžiau suvaldyti virpančias kojas. Heilas greit persimetė mano ranką per pečius ir užgriuvau ant jo visu svoriu. Netrukus buvau paguldytas ant vieno iš gultų. Be mūsų čia daugiau nieko nebuvo, tad spėjau, kad tai dvivietė kamera. Praėjo dar šiek tiek laiko, kol ėmiau visiškai susivokti.

- Heilai? - burbtelėjau.

- Po galais… - atsiduso prisėsdamas šalia, - Tikėjausi, kad daugiau čia niekas nepaklius…

Jis nužvelgė mane ir liūdnai šyptelėjo.

- Tinkamas donoras m?

Susiraukiau.

- Neprisimenu, kaip čia patekau…

- Nenuostabu, juk buvau išjungtas. Paprastai, kai randa tinkamus, jie taip nerizikuoja. Palieka užtektinai jėgų, kad būtų tikri, jog išgyvensime. Tu gal kuom nors nusikaltai? - pabandė juokauti.

Pavarčiau akis, nes daugiau nieko neįstengiau padaryti.

- Kur kiti?

- Gretimose kamerose. Supranti… Čia, - mostelėjo ranka į orą, - pagerintos mūsų gyvenimo sąlygos. Daugiau vietos ir mes gauname maisto, - jo balsas buvo persismelkęs ironija.

Kurį laika tylėjau.

- O kur tie, kurie netinkami? - paklausiau atsargiai jau nujausdamas atsakymą.

- Kam laikyti tuos, kurie nereikalingi… - burbtelėjo tyliai sau po nosimi.

Spėjimai pasitvirtino. Dabar supratau, ką jis turėjo omenyje, sakydamas, kad daugiau nei pusę mūsiškių tebėra gyvi…

- Bet tu ir idiotas, - staiga pyktelėjo ant manęs Heilas, - Kaip tu galėjai čia įsivelti? Turėjote susivokti, kad jei jau dingo visas būrys, daugiau čia nė kojos nekelti, - piktinosi.

- Aha… Bet mes žinojome, kad jūs gyvi, negalėjome visko paprasčiausiai palikti. Net nenutuokėme, kad jie sugebės užblokuoti mūsų gebėjimus…

- Taip. Ir štai mes dabar abu čia. Gyvi.

Heilas atsirėmė į sieną ir susikėlė kojas, pasirėmęs alkūnėmis į kelius, nervingai pirštais ėmė košti plaukus.

- Tai beviltiška… Esam čia įkalinti iki savo nusibaigimo, - pasakė.

- Ar kalbėjai su tuo… Kuris čia viskam vadovauja? - pasiteiravau, man visgi buvo smalsu ar Heilas girdėjo tą pasiūlymą.

Heilas sunkiai nusijuokė.

- O taip… Tas lavonas su savo absurdiškais pasiūlymais. Buvau pasirengęs susmulkint jį į smulkiausius gabalėlius… - niurgztelėjo.

Akimirką mąsčiau, kaip jis sureaguos, kai sužinos, jog aš sutikau. Būtent aš. Neapykanta jiems buvo įaugusi į kraują, o aš vis dar prisimenu tą naktį, kai jie nužudė mano tėvus. Mano panieka turėtų būti dvigubai didesnė, tačiau būtent aš buvau tas, kuris apsvarstė latakėjų pasiūlymą…

- Jis ir tau galvą iškvaršino ar ne? - pertraukė mano mintis Heilo balsas.

- Taip… Ir aš tai apsvarsčiau.

Kelioms minutėms patalpą užpildė spengianti tyla.

- Ką?

- Aš sutikau. Turiu planą…

Heilas neleido man pabaigti, greit pašoko ant kojų ir atsistojo taip, kad aiškiai galėčiau jį matyti.

- Tu ką? Nori pasakyti, kad sutikai su tuo kompromisu? - nusivaipė, - Tau jie gal smegenis išlydė ar ką? Aš jau dabar jaučiuosi kaip kokia melžiama karvė, o tu nori, kad jie taip elgtųsi su visais? - toliau plyšavo susiėmęs už galvos.

- Gal leisi man užbaigti? - burbtelėjau stengdamasis atsisėsti, tačiau sunkiai sekėsi, mano turimų jėgų neužteko net galvai pakelti.

Heilas dar kurį laiką lakstė kameroje it spirgsintis kukurūzas. Kai pagaliau priverčiau jį vėl atsisėsti, beveik pašnibždomis ėmiau dėstyti savo sumanymą…

                                                                              

Po savaitės

 

Kler

Mano dienos tapo tamsesnės už naktis. Panirau į tamsų, šaltą miegą ir nenoriu iš jo pabusti. Žiūriu, bet nieko nematau, klausaus, bet nieko negirdžiu… Mano saulė nusileido ir nežinau, kada dar pakils, o pakils tik tuomet, kai į mano gyvenimą vėl sugrįš jis.

Gyvenimas neteisingas, bet tai juk žino visi… Atėmė mano stebuklą, vos jį suradus. Esu tik trapus kiautas daugiau nieko nebesaugantis viduje. Ten tik tuštuma… Be spalvos, garsų ir kvapų, ten tik bedvasė nebūtis. Jei kas nors imtų rėkti į mane, ta tuštuma prarytų tą garsą ir net aido negražintų.

Prieš mano akis sukosi kreivos laikrodžio rodyklės. Laikais it koks sulinkęs senis žygiavo savo akmenuotu vieškeliu. Kartais jam į padus prismigdavo akmenų. Tokių mažų su aštriomis briaunomis ir jis prisėdęs imdavo juos traukioti lauk. Tačiau jis buvo neprotingas senis… Mesdavo ton kelio pusėn, kurion dar eiti turės. Jie vėl jam susmigs ir jis vėl prisės atsipūsti, kad ištrauktų juos lauk… Toks mano laikas - sulinkęs senis su akmenimis paduose.

Tame kitame pasaulyje, kuriame aš dabar negyvenau, lijo lietus. Ruduo. Palei langus lingavo spalvingi medžiai, šakomis mojavo išeinančiai vasarai, tačiau aš tų spalvų nemačiau… Pravirkęs dangus ašarom skaidriom nuplovė dažus, juos žemė sugėrė ir paslėpė, kad galėtų jas parodyti tik tada, kai saulė užsiridens dangun. Man prieš akis - nespalvotas peizažas.

- Mieloji? - švelnus balsas pasiekė mano ausis, kuris vienintelis sugebėdavo įsibrauti į mano pasąmonę.

Kryptelėjau galvą ir susidūriau su šiltu mamos žvilgsniu. Ji savo švelniais pirštais perbraukė per mano sustirusias rankas. Liūdesys ir skausmas jos akyse tik dar labiau draskė mano žaizdas, todėl stengdavausi ilgai nežvelgti jai į akis. Be to, nenorėjau, kad ji žinotų, kaip iš tiesų man skaudu, nenorėjau, kad ji dar labiau nerimautų. Bet tai ji turbūt ir taip puikiai mato…

Tėvai buvo priblokšti siaubingos naujienos. Tėtis ne kartą kalbėjosi su Johanu, o galiausiai, kelioms dienoms net išvyko tenai. Ir tik tuomet, tik tada, kai likau tik su mama, aš pratrūkau. Ir tik tada ji iš tiesų suprato, kaip man skaudu…

- Kai kas atvyko… Iš centro… - pasakė.

Mano akys akimirksniu pakilo. Kai kas? Vadinasi grįžo ne tėtis. Greit pakilau ir išskubėjau į apačią.

Svetainėje stovėjo Darenas. Iš jo veido išraiškos nelabai supratau ar jo atneštos žinios geros, ar blogos. Tačiau jo akyse greit švystelėjo švelnūs žiburiukai, o lūpas vos, vos palietė šypsena.

- Labas, - pasisveikino.

- Labas… - nutęsiau slinkdama per svetainę prie jo.

Žiūrėjau į ji kupinomis vilties akimis, tačiau tuo pačiu ir baikščiai, juk jeigu viskas gerai, būtų parvykęs tėtis, o dabar jie atsiuntė Dareną - tą patį vaikiną, kuris ir pargabeno mane atgal namo.

- Atsirado Viktorijus, - pagaliau prabilo nutraukdamas mane žudančią tylą.

Mano akys išsiplėtė, o krūtinėje kažkas ėmė trankytis. Visas mechanizmas po truputi atgijo ir aš puikiai ėmiau jausti, kaip oras plūsta į  plaučius, kaip kūną užlieja virpulys, pagaliau mano kūnas pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Kelis kartus žioptelėjau niekaip nebesurasdama savo balso.

- Jis…Jis… - murmtelėjau.

- Jis labai silpnas, - pasakė Darenas nunarindamas galvą, - Mes nežinome, kiek laiko jis dar ištvers…

Mano lūpos suvirpėjo ir tvirtai jas sučiaupiau. Negalėjau nusakyti mane užplūdusio jausmo. Tai buvo ir džiugesys, ir baimė. Viktorijus atsirado, vienas sunkumo akmuo nusirideno nuo širdies, tačiau ją vis dar slėgė kitas - perpus didesnis.

- O Šonas..? - suvirpinau lūpas.

Darenas kurį laiką žiūrėjo tiesiai man į veidą, žengtelėjo kelis žingsnius arčiau ir sustojo vos už kelių metrų. Jis lėtai papurtė galvą.

- Ne… Jis neatsirado, tačiau žinome, kad jis gyvas… daugelis jų vis dar gyvi…

Akys nejučia sudrėko, tad teko tankiai pamirksėti, norint išlaikyti bent kiek ryškų vaizdą. Tą pulsuojantį kamuoliuką mano viduje kažkas stipriai supurtė, ištraukė kelias jau spėjusias surūdyti vinis ir įleido į ją lašelį gyvybės.

- Aš… Aš noriu pasikalbėti su Viktorijumi… Jis turi man pasakyti… - murmėjau sau po nosimi pati gerai nesuprasdama žodžių.

Aš nejaučiau, kaip tirta mano pečiai ir virpa rankos, mano žvilgsnis lakstė po svetainę nieko neieškodamas, o skruostu savo kelionę pradėjo šaltas lašas. Šilti delnai užgulė ant mano pečių ir nuslydo rankomis žemyn, kelis kartus pakartojo savo kelionę.

- Kler… Todėl čia ir esu, kad nuvežčiau tave ten… - pasakė Darenas vis stengdamasis numalšinti mano kūno virpulį.

Žvilgtelėjau į jį ir kelis kartus suklapsėjau šlapiomis blakstienomis. Linktelėjau.

- Aš… Aš tik… - mostelėjau ranka ir žengtelėjau kelsi žingsnius atgal, jo rankos nukrito ir kaipmat pasileidau laiptų pusėn į savo kambarį.

Kol aš ruošiausi (man tereikėjo užsimesti bent kiek šiltesnius rūbus) girdėjau, kaip apačioje su Darenu kalbasi mama. Palikau praviras duris ir gaudžiau kiekvieną atsklidusį žodį norėdama įsitikinti, jog nieko nepraleisiu.

- Aš jau… Aš jau… - murmėjau nulėkdama laiptais žemyn.

Mama ėmė kalbėti, jog ji taip pat nori vykti, tačiau tuoj pat paprieštaravau. Dabar jai reikėjo galvoti ne tik apie save, bet ir apie mano augantį broliuką. Ji turėjo išvengti bet kokio streso ir jaudulio, o jei ten vyks, to tikrai neišvengs. Po kurio laiko ji nusileido ir sutiko su mano argumentais. Greit su ja atsisveikinau ir nusičiupusi Dareno ranką ėmiau tempti jį laukan.

Tik lauke susivokiau, kad vis dar kaip maža mergaitė, timpčioju jį už pirštų. Sutrikusi greit paleidau jo ranką ir nukulniavau prie jo automobilio. Jis kažkaip keista mane nužvelgęs įsitaisė prie vairo.

*

Skriejau koridoriumi kaip nepažabotas lengvo vėjo gūsis, akys lakstė numerėliais kabančiais ant durų, galiausiai, suradusi reikiamą įžengiau į vidų, Darenas neatsiliko nė per žingsnį.

Nedideliame kambaryje buvo tik trys žmonės: Johanas, slaugytoja ir Viktorijus. Pastarasis gulėjo lovoje ir prie kairės rankos buvo prijungtas keistas nedidelis aparatėlis su monitoriumi. Nuo jo sklido tylus pypsėjimo garsas ir kelių spalvų diagramos vis šokčiodavo ekranėlyje. Jo akys buvo užmerktos, o lūpos beveik nepastebimai judėjo, Johanas rymojo palinkęs prie jo.

Kai mes įžengėme, Johanas atsitiesė ir lengvai mums šyptelėjo.

- Kler, - ištiesė ranką į mane.

Priėjusi spustelėjau ją ir tuoj pat gražinau savo žvilgsnį prie perbalusio senučiuko. Prisėdau ant nedidelės kėdutės šalia jo lovos ir uždengiau savo delnu jo sušalusius pirštus. Pajutau sau ant peties kažkieno ranką.

- Paliksime jus vienus, - pasakė Johanas, - pranešiu Liamui, kad jau esi čia…

Aš tik linktelėjau ir jie visi išėjo iš kambario palikdami mus vienus du. Nuleidau savo galvą, o tarp delnų vis spaudžiau jo ranką. Išgirdau tylų murmesį ir įsižiūrėjau į bandančias judėti lūpas.

- Ak, Viktorijau… - atsidusau.

Retų blakstienų lankas suvirpėjo ir aš išvydau pro vos, vos pakeltus akių vokus suspindint tamsiai pilkas akis. Plačiai jam nusišypsojau ir pasilenkusi pakštelėjau į susiraukšlėjusį žandą. Kelios laimės ir palengvėjimo ašaros kaptelėjo ant balto užtiesalo.

- Aš taip jaudinausi… - susriūbavau vėl įremdama savo kaktą į mūsų rankas.

- Kler… - nuskambėjo gergždžiantis balsas.

Vėl įsmeigiau į jį akis. Man taip knietėjo paklausti jo apie Šoną, tačiau jis vargiai kvėpavo, tad nenorėjau jo dar labiau varginti, tad tik šypsojausi jam ir glosčiau šilti pradėjusius pirštus.

- Jis išsikapstys… - vėl sujudėjo jo lūpos ir pabandė nusišypsoti.

Tuo metu pypsėjimas iš aparato staigiai pagreitėjo. Išsigandusi ėmiau žvalgytis, tačiau netrukus jis susinormalizavo. Viktorijaus akys užsimerkė ir jis vėl paniro į savo miegą. Sėdėjau klausydamasi jo ritmingo švokšiančio kvėpavimo, kol sugrįžo slaugė, ji pranešė, jog už durų jau laukia manęs tėtis. Palikusi Viktorijų išėjau į koridorių.

- Tėti, - tarstelėjau ir tuoj pat jį apsikabinau.

Jis tvirtai mane apsikabino ir raminamai perbraukia ranka per plaukus.

- Kaip mama? - paklausė.

- Gerai… Ar Viktorijus, ką nors sakė?- tuoj pat pasiteiravau mane labiausiai dominančio klausimo.

Tėtis kurį laiką tylėjo, o tada paėmęs už rankos ėmė vestis tolyn koridoriumi. Pradėjo pasakoti tai, ką Viktorijus tik parvykęs jiems pasakė.

- Latakėjai jį patys paleido, ir jis savo jėgom keliavo namo, kol, kaip įprasta, vienas dieninis apžvalgos būrys apieškantis teritoriją, jį ten surado. Jis buvo visiškai išsekęs, tačiau kaip įmanydamas stengėsi viską nupasakoti, kas ten įvyko. Viktorijas papasakojo apie pasikeitusius latakėjus, jų sumanymus ir planus. Taip pat apie tai, kad Šonas suteikė jiems viltį, kad mes su jais derėsimės…

- Ką? - tarstelėjau nelabai susivokdama.

- Latakėjai nori, kad mes juos maitintumėme… Tuomet jie liausis žudę. Tai gali būti vienintelė galimybė juos iš ten kaip nors ištraukti, todėl dabar turime surasti geriausia variantą, turime sugalvoti idealų planą… Šonas mums suteikė šansą įgauti šiokį tokį ryšį su jais, todėl mes turime tuo pasinaudoti…

Mano gerklėjau gniaužėsi gniužulas po gniužulo. Man norėjosi rėkti ir verkti, o viduje vėl ėmė viskas draskytis, tarsi milijonai plėšrių gyvūnų siautė manyje. Taip troškau, kad jam viskas būtų gerai, mano siela tiesiog rėkė norėdama jį vėl pamatyti, apkabinti… Ir daugiau niekada nebepaleisti…

*

Naktį man buvo leista pabudėti prie Viktorijaus. Daugiau aš čia niekam nebuvau naudinga: tėtis su Johanu jau kuris laikas neišeina iš kabineto, Darenas taip pat lakstė iš vieno aukšto į kitą, seselė kas valandą ateidavo patikrinti ar viskas gerai…  Stebėjau jo sustingusį veidą net neįtardama, ką jam teko patirti, jis daugiau nė karto nebuvo nubudęs. Kartais jis sudejuodavo, tad pridėjusi ranką prie jo odos jausdavau, kad jį apmindavo skausmai. Pasinaudojusi savo gebėjimu stengiausi palengvinti jo kančias ir netrukus ta virpulių bandą iš jo kūno perbėgdavo į mano. Tai nebuvo malonūs pojūčiai, tačiau jam akimirksniu palengvėdavo, o tas skausmas mano kūne greit ištirpdavo.

Sėdėjau užsimerkusi galvą atrėmusi į sieną, dešiniu delnu uždengusi Viktorijaus ranką. Mano jutimai buvo ganėtinai įtempti, tad skenavau jo būklę daug geriau nei bet koks aparatas. Staiga man ėmė nebepatikti tai, ką pajaučiau. Atplėšusi akis įsižiūrėjau į jo veidą, niekas nebuvo pasikeitę, o ir monitoriuje šokinėjančios diagramos atrodė įprastai. Tačiau  mano delną ėmė badyti mažytės adatėlės ir banguojanti energijos banga perliejo pirštus. Ji nebuvo maloni, šaltai gelianti ir nukratanti. Suėmiau jo ranką abiem rankom ir tas nukratymas pasikartojo, tik tada aparato pypsėjimas išsimušė iš vėžių. Jis greitai didino tempą, o šokinėjanti diagrama ėmė trukčioti, retkarčiais visai pranykdama. Išsigandau, kai supratau, kad jo kvėpavimas lėtėja, o ir širdis nebesistengia mušti pastovaus ritmo.

- Ne, ne, ne…

Greit nuspaudžiau seselės iškvietimo mygtuką, tačiau abejojau ar ji suspės ateiti laiku ir tuo labiau, ar ji begalės ką pakeisti… Mano delnais vis lakstė šaltos adatėlės, greit nudengiau apklotą nuo Viktorijaus pečių ir prasagsčiau baltinius. Įrėmiau delnus į krūtinę ir pasistengiau priversti jo širdį vėl plakti, tačiau vos suplazdenusi kelis kartus, ji vėl ėmė tilti. Įtempusi visas jėgas gaivinau jo kūną, kvėpiau į jį savo gyvybę, tačiau ji tik kelioms sekundėms žybtelėjusi jame vėl užgesdavo. Mano skruostais jau ritosi ašaros iš nevilties, nors ir suvokiau, kad tai negelbsti, nesilioviau mėginusi jo prikelti. Jis negalėjo tiesiog išeiti….

Jaučiau, kaip mano rankos užčiuopia tik tuštumą ir šaltį, o kambary aidėjo tik vienas pridusęs mano kvėpavimas. Mano ašarotose akyse sproginėjo juodi burbulai, o galva be perstojo sukosi, jėgos beveik apleido kūną. Blogiausia buvo tai, jog ėmiau jausti ir į mane sėlinančią tą pačią juodą tuštumą…

Rodyk draugams

Sėdėjau laukdamas, kol jis vėl prabils, tačiau jis taip pat, tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Karčiai šyptelėjau.

- Manau mes visi puikiai suprantame, kodėl esame čia.

- Jei būtų taip, kaip jūs manote, tai visi seniai būtumėt lavonai, - atsakė, - Šiuo metu daugiau nei pusė jūsų dar yra gyvų, - pranešė.

Žiūrėjau į jį pasibaisėjęs, kalba taip paprastai apie tai… Daugiau nei pusė gyvų? Tačiau mes negirdėjome, jog būtų kas nors parvestas atgal į kameras, kur jie tuomet juos laiko?

- Aš nesuprantu, - pasakiau tiesą, jei jis pats norėjo pasikalbėti, galbūt atsakys ir į mane dominančius klausimus.

- Tose kamerose jūs būnate iki to laiko, kol jus patikrina. Kam pasiseka, tas gauna geresnes sąlygas.

- Patikrina?

Jis pasirėmė ranka smakrą ir susiraukė, tačiau kakta greit išsitiesino ir jis vėl atrodė gerai nusiteikęs.

- Per daug skubi į priekį, - šyptelėjo, - Pirma reikia pradėti nuo pradžių, apie tai, kokie mes dabar tapome, - mostelėjo rankomis atsilošdamas, - nejau tau tai neįdomu?

- Mutacija? - spėjau.

- Mhm… Į šį klausimą jūs visi atsakote, - burbtelėjo.

Visi? Vadinasi jis kalbėjosi ne su vienu… Kam jam to reikia? Kurį laiką jis susikaupęs spitrijosi man į veidą, tarsi bandydamas pragręžti skylę kaktoje, galiausiai, kažką nepatenkintas suburbėjo sau po nosimi.

- Prireikė daug laiko, kol mes tapome tokie, - pasakė garsiau, - Tačiau su naujais privalumais atsirado ir nauji trūkumai…

- Kodėl jie taip atrodo? - paklausiau omeny turėdamas matytų latakėjų išvaizdą.

- Tai vienas iš padarinių. Dabar mus galima suskirstyti į tris stadijas. Viduriniajai, arba tiesiog antrajai pakopai priklausytų tokie latakėjai, kurie jums įprasti. Gana normali išvaizda, geri medžiojimo įgūdžiai, telepatinis bendravimas… Per daugelį metų mūsų rūšis keitėsi, tad galiausiai tapome tokiais, aukščiausioji klasė, - nusišypsojo mostelėdamas ranka į save, - Viskas būtų netgi tobula… Pilnai kontroliuojantys visas savo smegenų funkcijas, šaltas ir viską apskaičiuojantis protas, bendravimas, kalba… Tačiau su šiais pasikeitimais, atsirado ir maitinimosi pokyčių. Kai kurie jūsiškiai mums tapo… kaip čia geriau išsireiškus… nuodingi. Tad, jei pasimaitiname tokiu Apdovanotoju, iš trečios pakopos krintame į pirmąją, kitaip tariant, į tai, ką tu matei. Jie negalvoja, neturi jokių poreikių, klauso tik to, ką aš pasakau, jie netgi jumyse nemato priešų, jiems visi draugai, tikri hipiai ar ne? - nusijuokė, - Taika pasaulyje….

Jis padarė nedidelę pauzę ir prisimerkęs stebėjo mano veido išraišką.

- Taigi, tai tapo gana pavojinga, mums ėmė grėsti visiškas žlugimas. Negalime medžioti pirmo pasitaikiusio, nes nežinome, kaip tai mums atsilieps. Labai daug mūsų rasės virto tomis neprotaujančiomis iškamšomis, tad teko patiems jais atsikratyti, per didelis nereikalingas bagažas. Liko tokie, kaip Dvejetukas, juk kažkam reikia atlikinėti nešvarius darbus…

- Dvejetukas?

- Taip! Smagus vardas ar ne? - nusijuokė įsmeigdamas į mane savo juodos begalybės akis, - Juk jis tave ir išrinko, turėtum jam būti dėkingas, - pasakė pamokančiu tonu, kuris nuskambėjo beveik iškrypėliškai.

Žiūrėjau į jį pasišlykštėjęs. Dabar jis man priminė išpampusį šliužą, kuriam rūpi tik jis pats. Ten buvo jo gentainiai, o jis paprasčiausiai juos išnaikino, kai jie tapo tokiais. Vis dėlto nelabai jie pasikeitė, juose vis dar nėra užuojautos, prisirišimo, giminiškų ryšių…

- Elgiesi su jais lyg su kokiais gyvuliais, juk jie kažkada buvo tokie kaip ir tu, o tu tiesiog išžudei jų perteklių… - pasakiau pasibaisėjęs.

- Jie dabar žemiau už mane, - nutraukė mane savo šaltu balsu, - Jie nenaudingi, kvaili ir nieko nesuvokiantys. Kam to reikia?

- Bet jie…

- Krypsti nuo mano tikslo, vaike, - sušnypštė prisilenkęs per stalą, instinktyviai atsilošiau toliau.

Jo veide pasirodė patenkinta šypsena.

- Su tavimi aš noriu kalbėti ne apie tai, kaip valdau savo rasę… Aš noriu pasiūlyti kompromisą… - jo balsas vėl skambėjo švelniai ir įtaigiai, - Gerai apsvarstyk tai, ką dabar pasakysiu, - pridūrė.

Kompromisas? Abejojau ar tai įmanoma, negalėjo egzistuoti joks susitarimas tarp jų ir mūsų.

- Aš siūlau galimybę nutraukti šias bereikšmes žudynes. Jūs liautumėtės žudyti mūsiškius, o mes - jūsiškius. Sudarytume paliaubas. Jus tik turėtumėte… hmm… suteikti mums kokybišką maitinimą, o mes savo ruožtu, paleistume jus iš šios baisios vietos, - nusijuokė, - Esu tikras, jus nelabai vilioja mintis gyventi po žeme ar ne?

- Tai absurdiška. Manai, kad mes savo noru jums palaikysime gyvastį? - mano lūpos išsiviepė į ironišką šypseną.

Jis caktelėjo liežuviu ir kilstelėjęs įrišta ėmė jo mosuoti mane tildydamas.

- Nepriimk skuboto sprendimo, - sučiulbėjo aukštu saldžiu balsu.

Buvau visiškai tikras, kad jis ir su prieš tai kalbėjusiais, siūlė tą patį ir, žinoma, visi pasiuntė jį po velnių.

- Tai būtų naudinga abiem pusėms, - toliau kalbėjo, - Jums garantuotas saugumas, o mums - išlikimas.

- Ir kas tai garantuotų? Jūs? Kas mums galėtų užtikrinti, kad vieną dieną, nesugalvotumėt visų mūsų išžudyti? - paklausiau kilstelėdamas antakį.

- Abipusis pasitikėjimas, mano drauge… Mums taip pat reikia garantijų, - jis sunėrė pirštus ir nemirksėdamas stebeilijosi į mane, regis, jis ėmė manyti, kad mane sudomino jo pasiūlymas.

Niekas niekada nesutiktų bendradarbiauti su latakėjais. Tačiau tai galėjo būti vienintelė išeitis iš čia išsikrapštyti… Mintys sukosi, sukosi, sukosi… Mums tereikia pradžioje juos įtikinti, kad sutinkame su šiomis sąlygomis, o vėliau visais jais nusikratyti. Deja, teko pripažinti, kad tokia mintis galbūt sukosi ir jo galvoje. Dar vienas minusas, tikrai mūsų taip lengvai nepaleistų, jis norės užsitikrinti visišką saugumą. Buvo daugybe trūkumų, tačiau tas vienintelis pliusas galėjo nusverti juos visus. 

- Aš negaliu priimti šio sprendimo vienas, - pasakiau po gana ilgos ir įtemptos tylos.

- Kalbėjau su daugeliu, jie aiškiai išsakė savo nuomonę… Tu vienintelis dabar teiki man vilties, - vėl ta maloni šypsena ėmė badyti akis.

- Kalbu ne apie čia esančius. Mūsų vyresnieji turi tai nuspręsti.

- Taigi, dabar tu norėsi keliauti pas saviškius namo ar ne? - bandė spėti įtariai prisimerkdamas.

Mano širdis dunkstelėjo greičiau. Taip, troškau iš čia išsinešdinti, tačiau tai reikštų tik mano laikiną saugumą, o ne visų čia esančių…

- Ne. Norėčiau, kad paleistum vieną iš esančių kameroje. Jis svarbi persona mūsų tarpe, tad jeigu aš įtikinčiau jį, kad tokia išeitis palanki abiem pusėm, jis galėtų palenkti daugelį ir kitų….

Juodaplaukis kurį laiką susidomėjęs svarstė šį mano pasiūlymą. Barbeno savo ilgais pirštais į stalą, kelis kartus apsisuko kėdėje, staiga atsistojo ir įsirėmė abiem rankom į stalą.

- Puiku, - pasakė, - pasikalbėk su juo ir mes jį paleisime.

Šiek tiek nustebau, kad jis taip greitai sutiko. Netrukus į patalpą vėl įėjo du latakėjai, Dvejetukas kvailai nusijuokė ir išsivedė mane laukan. Mes vėl žingsniavome tuo pačiu koridoriumi. Ėjau nudelbęs galvą, neabejojau, kad jie klausysis kiekvieno mano žodžio, tad turėjau gerai apsvarstyti savo kalbą, kad Viktorijus gerai mane suprastu, ko iš tiesų aš siekiu.

Sustojome prie durų ir užraktas atšoko. Prieš akis išvydau persigandusius veidus, jie tikrai nesitikėjo, kad jie sugrįš dar šiandien. Dvejetukas įstūmė mane į vidų ir pats atsistojo tarpduryje.

- Kuris? - paklausė.

Jau beveik ėmiau priprasti prie jo spigaus aukšto vaikiško balso, netgi ėmiau atskirti tas kvailas džiugesio gaideles.

Visi buvę kameroje nustebę įsmeigė į mane viltingus žvilgsnius, deja negalėjau dabar nė vienam ištarti nė vieno paguodžiančio žodžio, tik savo greitu žvilgsniu stengiausi perduoti, jog mums galimybė dar yra.

- Viktorijau, - pasakiau prieidamas prie gulto, - turi eiti su manimi…

Padėjau jam atsisėsti, įsitvėręs man į rankas, šiaip ne taip atsistojo ant savo netvirtų kojų. Jis nieko neklausinėjo ir leidosi išvedamas. Dvejetukas vėl suėmė mane už rankų, o kitas latakėjas vedėsi Viktorijų. Mus vėl vedė į tą pačią patalpą, tik šįkart pėdinome kur kas ilgiau, nes Viktorijus vargiai vilko kojas.

- Esi tikras savo pasirinkimu? - paklausė juodaplaukis, kai išvydo Viktorijų, - Jis senas netgi pagal jūsų metus… O kelias iki jūsų namų turbūt netrumpas…

Žinoma, galėjau pasirinkti bet kurį jauną ir stiprų vyra, tačiau nenorėjau, kad Viktorijus čia kankintųsi, be to, buvau visiškai tikras, kad pabuvęs dar kelias dienas tokiomis sąlygomis, jis tikrai neatlaikytų.

- Jeigu duotumėt jam, ką nors pavalgyti, jis atgautų bent šiek tiek jėgų. Be to, esu tikras, kad jis vienintelis supras mūsų tikslus… - specialiai aiškiau pasakiau žodį „supras”, tikėjausi, kad Viktorijas į tai atkreips dėmesį, o ir juodaplaukis pagalvos, jog tai tik pabrėžtinas mano sutikimas su juo.

Latakėjas įsitaisė savo krėsle, tada ir mums buvo leista atsisėsti, jis davė ženklą, jog galiu pradėti kalbėti. Ėmiau pasakoti Viktorijui šį paliaubų planą nė akimirkai nenuleisdamas nuo jo akių. Pradžioje jis atrodė nestebęs, tačiau greit suvaldė visas emocijas ir klausėsi tylėdamas. Tuo metu, kol aš kalbėjau, Dvejetukui buvo paliepta atnešti maisto ir po kelių akimirkų Viktorijui buvo pateiktas padėklas su keliais duonos kepaliukais bei ąsočiu vandens. Žvilgtelėjau į juodaplaukį, šis tik truktelėjo pečiais.

- Puotos nesitikėk, mums maistas nereikalingas.

Įmantriomis frazėmis dėsčiau tolimesnius mūsų planus, kai kurios turėdavo dvejopą reikšmę, tad juodaplaukis latakėjas vis prisilenkdavo ir paprašydavo paaiškinti. Atsidusęs imdavau kalbėti aiškiau, tikėdamasis, kad Viktorijus, vis dėlto, pastebėjo užslėptas žinutes.

- … taigi, būsi paliktas miške ir tuomet turėsi iki kitos nakties, kaip nors per tą laiką grįžti namo, nes jeigu nesugebėsi apleisti šio miško, deja, grįši atgal pas mus, - nusišypsojo latakėjas vaikštinėdamas prieš mus.

Viktorijas atrodė geriau, nebe toks išblyškęs ir stovėjo tvirčiau. Vis badžiau jį įvairiausiais žvilgsniais, tačiau jis jokiu gestu neišsidavė ar suprato mane, jau ėmiau abejoti ar yra kokios nors vilties…

Priėjęs apsikabinau jį ir paplojau per nugarą.

- Tu gali Viktorijau… Ir tegu Trojos mintis telydi tave… - suburbėjau jam.

Žinojau, kad latakėjai viską girdį, tačiau tikėjausi, kad jie nesidomėjo istorija.

- Išveskit senį, - įsakė juodaplaukis.

Keli latakėjai suėmė jį už šonų ir išvedė laukan, nulydėjau jį akimis.

- Na, o tu dabar man nebereikalingas…Manau tu jau gali būti patikrintas, - išsišiepė.

- Patikrinimas, ptikrinimas, - sukrykštavo Dvejetukas linguodamas galva, net suplojo savo kaulėtom rankom.

Tvirtai užmerkiau akis, o mintyse vis meldžiausi, kad Viktorijui pavyktų susisiekti su kitais.

Rodyk draugams