Ramumos vienutė

Nubudau nuo kažkokio keisto kutenimo smilkinyje. Lėtai praplėšiau akis.

Gulėjau Liamo glėbyje, dešinė mano koja buvo apsivijusi jo liemenį, ranka taip pat apsikabinusi jį. Savo ruožtu jis taip pat laikė mane apsiraizgęs.

Kilstelėjau galvą, Liamas lėtai prasimerkė, nusišypsojo.

- Labas, miegale,- pasveikino.

Tingiai pasirąžiau.

- Kiek valandų? - suniurzgėjau.

- Greit bus be penkiolikos dvylika.

- Ką? - vos neatsisėdau, tam sutrukdė apkabinusi ranka.

- O tu kur nors skubi? Galime ištisą dieną vartytis lovoje…

- Bet jau dvylika…

- Tavo draugai jau pakeliui namo… Mėja juos pasisiūlė parvežti, tad paliko raktus ir dabar visas šis namas mūsų valioj, - pranešė Liamas.

Gulėjau ant didelės pagalvės, rankomis perbraukiau savo susivėlusius plaukus, sudejavau. Aš juk net makiažo nenusivaliau, turbūt atrodžiau, kaip apsimiegojusi panda su ratilais po akimis.

- Turbūt atrodau klaikiai, - užsidengiau rankomis veidą.

Liamas šalia sukikeno ir pamėgino atitraukti mano rankas.

- Atrodai gundančiai, - sukuždėjo į ausį.

Greit atsidūriau virš jo, tad nevalingai atitraukiau rankas ir atsirėmiau į jį, juk nenorėjau įsistatyti kaktoj guzo. Jo akys šypsojos, atrodė toks šviesus, laimingas…. Nusišypsojau ir padovanojau jam rytini bučinį.

- Bet man vis tiek reikia į vonią, - pasakiau ir pamėginau atsistoti.

- Galiu tave nunešti, - išsišiepė kaip kalėdinė lemputė.

Kitą akimirką jau mataravausi nuogomis kojomis jam ant rankų.

- Tau negėda? - užsipuoliau, kažkodėl vis dar gėdijausi būti beveik pusnuogė šalia Liamo, tuo labiau jam ant rankų, tai buvo taip intymu.

O ta kreiva šypsenėlė vis dar nedingo nuo jo veido, įtariau, kad jam tai netgi labai patinka. Jis įnešė mane į vonios kambarį ir pastatė ant šaltų plytelių. Šaltukas greit perbėgo kūnu, užsiropščiau ant jo šiltų pėdų.

- Šalta gi, - pasiskundžiau, - galėjai ir šlepetės surast…

Sukta šypsena išplatėjo jo veide.

- Esu pasirengęs pasitarnauti.

Jis tikrai buvo labai šiltas, tad su malonumu prisiglaudžiau prie jo. Kadangi buvau be pirštinių ( tikriausiai Liamas jas numovė, kai miegojau), prisilietusi prie jo jaučiau visus jausmus, kurie virė jo viduje. Neapsakomas švelnumas, rūpestis, žavėjimasis, meilė… Liamo šiltos lūpos prisiglaudė prie mano smilkinio, mažulyčiai bučinukai ėmė birti žemyn. Išlenkiau kaklą, kai jis nuslinko žemiau, rankomis apsivijau jo kaklą, tuo metu jo pirštai jau klaidžiojo po marškiniais. Malonūs virpuliukai lakstė tose vietose, kur jis prisiliesdavo, o mano virpantys pirštais virpėjo ant jo nuogos krūtinės. Pajutau, kaip atsiremiu į praustuvę, kūnai labiau susispaudžia, o nekalti bučiniai ima virsti aistringesniais, daugiau reikalaujančiais.

Jis bučiavo mano dešinį raktikaulį, staiga prisiminiau savo tatuiruotę einančia dešinėje pusėje ir greit prisispaudžiau marškinių apykaklę. Kad ir kaip nenorėjau sustoti, turėjau jį atstumti.

Liamas žvelgė man į veidą stengdamasis suprasti kas nutiko.

- Tu to nenori? - tyliai paklausė.

- Aš… Negaliu… Atleisk, - mikčiojau bijodama pakelti į jį akis.

Jis švelniai paglostė man plaukus, pakštelėjo į kaktą.

- Tai tu man atleisk, tiesiog aš taip tavęs norėjau… Turbūt per šią naktį išsikrausčiau iš proto, - švelniai nusijuokė. - Mes juk niekur neskubam.

Liamas mane apsikabino, padėjau galvą jam ant peties. Iš jo sklido supratingumas, rūpestis, jis norėjo globoti mane. Aš taip pat troškau būti su juo, juk be proto jį mylėjau, tad natūralu, jog atsirado ir tokie poreikiai. Tačiau tai būtų buvę nesąžininga jo atžvilgiu. Juk jis nežino kas aš esu iš tiesų…

Dar šiek tiek pastoviniavęs Liamas paliko mane vonioje, jog galėčiau susitvarkyti, pats išėjo paieškoti ko nors pusryčiams. Atsipraususi greit persirengiau į savo suknelę.

*

Kai grįžau namo mane vis kankino kaltės jausmas. Negalėjau net penkiom minutėm nusiraminti. Buvau sau pažadėjusi su juo pasikalbėti per atostogas, taigi… Šiandien pirmoji atostogų diena. Tačiau man buvo baisu pagalvoti, kaip jis galėtų į šią žinią sureaguoti. Labai bijojau, kad jis mane atstums, pasakys, jog esu jam nereikalinga. Bet juk jis myli mane, nejau dėl kažkokios pavardės, kurią gavau tik prieš mėnesį, jis galėtų manęs išsižadėti. Jaučiausi bjauriai slėpdama nuo jo tokius dalykus, tad sukaupusi drąsa nusigriebiau telefoną ir greit surinkau jo numerį.

*

Ėjau susigūžusi link šaltinio. Susitarėme susitikti mano mėgiamoje vietoje, nenorėjau su juo kalbėtis kokioje nors kavinėje ar savo namuose. Jis neprieštaravo nors jau buvo gerokai po aštuntos. Jei jis pasius, o tai beveik garantavau, tai aplinkinių dėmesio tikrai nepavyktų išvengti. Dešimtis kartų mintyse kartojau savo monologą, kišenėse laikiau sugniaužusi kumščius, kad tik jis mane gerai suprastų.

Kai atėjau jo dar nebuvo. Nerimastingai žingsniavau šalia vandens, kai nedidelis atodūsis pasiekė mano kaklą. Pašokusi vos nepradėjau klykti, išsigandusi atsisukau į Liamą.

- Vau… Atleisk, nesitikėjau, kad taip išsigąsi, - skėstelėjo rankomis atsiprašydamas, - Atrodai kažkokia įsitempusi, - iškart pastebėjo.

Sunkiai gaudžiau kvapą, aš jau ir taip tirtėjau iš baimės, o jis dar nori įvaryti man širdies smūgį. Pasistengiau sunormalizuoti savo kvėpavimą. Vis dar nieko nesakiau.

- Tau viskas gerai? - susirūpino suimdamas mane už pečių ir privertė liautis strykčioti nuo kojos ant kojos.

- Taip, - išstenėjau.

Jis manim nepatikėjo, tačiau davė laiko, kad nusiraminčiau.

- Sakei, jog nori apie kažką pasikalbėti, - pradėjo, kai maždaug po penkiolikos minučių vis dar tylėjau.

Linktelėjau ir atsikrenkščiau.

- Aš… turiu tau kai ką pasakyti… - pradėjau nedrąsiai, nusprendžiau iš karto eiti prie reikalo, kitaip dar nualpsiu dėl įtampos.

Stovėjome vienas prieš kitą. Liamas žvelgė į mane susirūpinęs.

- Kas nors nutiko? - atsargiai pasiteiravo.

Pažvelgiau į jo mėlynai violetines akis. Galbūt paskutinį kartą žvelgiu į jas, skausmas plykstelėjo širdyje. „ Nagi, Frėja, jis tave myli, viskas bus gerai…”, drąsinau save mintyse.

- Mieloji, kas yra? - paklausė jau gerokai įsitempęs.

Giliai įkvėpiau ir nusprendžiau pradėti nuo pradžių.

- Aš niekada nežinojau kas yra mano šeima, - tyliai prabilau pasisukdama ir panardindama savo žvilgsnį į ledini vandenį., - Kai atostogavau Romoje, sutikau vyrą, kuris po kelių savaičių atsirado mano namuose ir pareiškė, kad yra mano dėdė. Aš nekenčiau savo tėčio šeimos, nes jie nepritarė mano tėvų sąjungai, išsižadėjo jo ir tik juos kaltinau, dėl jo žūties. Mama mirė dėl sielvarto.

Liamas stovėjo šalia, nepertraukinėjo, tačiau nenuleido akių nuo mano liūdno veido. Mano akyse ėmė tvenktis ašaros, apatinė lūpa šiek tiek virpėjo. Vėl visas sielvartas dėl tėvų netekties pulsavo mano širdyje.

- Aš… Aš su jais susipažinau ir po kiek laiko netgi pripratau, mano širdyje užsipildė lyg ir kokia buvusi tuščia ertmė. Jaučiausi netgi laiminga, turėjau tave, tetas bei dėdes, kuriems rūpėjau. Tada… Tada sužinojau kas tu esi iš tiesų….

- Maniau, kad tau tai nerūpi… - išgirdau pilną skausmo Liamo balsą.

Atsigręžiau į jį. Akys mirguliavo nuo neišriedėjusių ašarų.

- Man ir nesvarbu, tačiau tau svarbu, - mano balsas ėmė virpėti.

Liamas priėjo ir rankomis suėmė mano veidą.

- Mieloji, man tai nė kiek nesvarbu, aš myliu tave.

- Aš taip pat tave myliu, - atsakiau karštai.

Ilgai žiūrėjau į jo švelnias akis.

- Liamai, aš… Aš esu Frėja Lavrė - Volfter, - sušnibždėjau drebančiu balsu.

Tai, kas įvyko tą akimirką, visam gyvenimui įsirėžė man į širdį. Jo rankos nusviro, žengtelėjo kelis žingsnius nuo manęs, lyg staiga būčiau jį nudeginus. Akys, vos išgirdusios tą pavardę, akyse plykstelėjo nepatiklumas, tada jį pakeitė šaltumas, dingo jaukumas, kuris tvyrojo tarp mūsų lyg, koks šaltas vėjas staiga būtų įsiterpęs, veidas sustingo į bejausmę kaukę, beveik fiziškai pajutau atsklindančią skausmą.

- Pasakyk, kad tai tik pokštas, - išspaudė be jokios intonacijos.

Mano skruostais jau ritosi ašaros.

- Liamai, aš…

Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų lyg matytų primą kartą, vėl žengtelėjo arčiau, tačiau neprisilietė.

- Pasakyk, kad juokauji, - užstaugė.

Susigūžiau. Aš jo akyse mačiau panieką, pyktį, skausmą. Kaip jis taip greit galėjo persimainyti? Prieš mane tarsi stovėjo visai svetimas žmogus. Net nepalietusi jaučiau sklindančias neigiamas emocijas.

- Tu negali būti… - pikti žodžiai liejosi iš jo burnos, - tu negali būti prakeikta Volfter!

- Liamai, aš… Nejau tau tai taip svarbu? - bailiai paklausiau.

Jis nusigręžė nuo manęs ir susikišo pirštus į plaukus, atsisuko.

- Ar tu bent suvoki? Ar bent supranti? - susiraukė, - Bet juk tu paprasta… - dar kartą mane nužvelgė mostelėdamas ranka.

- Mano mama buvo paprastas žmogus… - sumurmėjau.

- Tai tu negrynakraujė? - pasibaisėjo.

Tai buvo smūgis privertęs sustoti širdį.

- Tau nebuvo svarbu, kai manei, kad myli paprastą žmogų, o kai sužinai, kas aš tokia, tu imi neapkęsti? - nors mano balsas ir virpėjo, tačiau pyktis puikiai atsispindėjo, nusibraukiau ašaras ir žengtelėjau arčiau.

- Tau prakeikta pavardė gali būti svarbesnė už tai, ką jaučiame?

- Tu Volfter, - išspjovė tarsi tai viską paaiškintų.

- Tačiau aš tau nieko nepadariau…

- Užtat tavo šeima padarė ir labai daug…

Jis žiūrėjo į mane tarsi būčiau tapusi kokia nors išsigimėlė, vos man žengtelėjus arčiau  atsitraukdavo. Dieve mano, kodėl jis taip elgiasi?

- Aš žinau, kad buvo visi tie nesutarimai, tačiau aš net gimus nebuvau…

- Tu nesupranti… Jie dėl visko kalti, prisiekiau savomis rankomis visus juos išžudyti jei tik sutiksiu… O tu… Tu man dabar sakai, kad esi viena iš jų! - jis ėmė mindžikuoti vis rankomis braukydamas per plaukus.

- Tai viskas kas buvo tarp mūsų tau nieko nebereiškia? - paklausiau, o ašaros vis ritosi žemyn, piktai ranka jas braukiau.

Jis atsigręžė į mane ir įsmeigė šaltą žvilgsnį.

- Privertei mane vėl įsimylėti… - pasibjaurėjo susiraukdamas, - Ar tu bent žinai, ką jie man padarė? - staiga suriko garsiau. - Maždaug prieš šimtmetį, tuomet mes jau buvo paskelbę paliaubas, turbūt žinai apie visus tuos karus ar ne? - nusivaipė, nelaukęs mano atsakymo tęsė toliau, - Aš turėjau sužadėtinę, mano mieloji Sati… Mylėjau ją labiau už viską…

 Išgirdau, kaip jo balsas pastebimai sušvelnėjo kalbant apie tą merginą, maniau, kad mano širdis jau daugiau nebegali susitraukti, klydau.

- Turbūt dabar jau turėčiau savo šeimą… Tačiau vieną vakarą mus užpuolė… - Liamo akys žybtelėjo neapykanta, - užpuolė vienas iš tų prakeiktų vilkų, o juk jie nepuola jei negauna komandos. Juk tie vilkiščiai labai paklusnūs ar ne? - piktai žvilgtelėjo į mane, stovėjau sustingus, - Jį užsiundė ant jos, o aš nespėjau jos išgelbėti, ji nukraujavo ant mano rankų. Tada prisiekiau nudėti visus Volfterius… Nudėjau ir tą prakeiktą vilką, tačiau neradau to žmogaus, kuriam jis priklausė. Prakeiktas bailys. Jie tai padarė, nes nekenčia mūsų šeimos, kad kadaise buvome patys įtakingiausi… Jūs tik savanaudžiai sumauti garbės ištroškę padarai! - jis beveik rėkė ant manęs. - Prakeikiau visus, nes jie atėmė ją iš manęs…

Nieko nemačiau, prieš akis plaukė neryškūs jo atvaizdas, iš akių nepaliaujamai krito lašai, kad ir kiek šluosčiau skruostus jie vis buvo drėgni. Dieve mano, Liamas manęs nekenčia, aš net neturėjau jo iš vis pažinti, juk jei nebūtų žuvus jo mylimoji, jis dabar laimingai gyventu su ja. Jis jaučia neapykantą ne tik dėl tų klanų nesutarimų, bet ir dėl to, kad per Volfterius neteko mylimosios.

Maniau nepakelsiu skausmo, kuris ėmė mane purtyti iš vidaus. Jis niekada su tuo nesusitaikys, jis negalės nekreipti dėmesio į mano pavardę, puikiai tai supratau. Tai juk tas pas, jei dabar sumanyčiau atleisti latakėjams už tai, kad jie nužudė mano tėvą. Ir visai nesvarbu, kas tarp mūsų buvo, tai tiesiog nublanksta…

Rijau besiveržiančias ašaras, pakėliau veidą į jį.

- Tu pasirinkai… - vos girdimai pasakiau, tačiau žinau, kad jis girdėjo.

Jis taip pat skendėjo skausme, akys sudrėko nuo slepiamų ašarų, tačiau nedarė nieko, kad leistu man suprasti, jog mes dar turime vilties. Jis nepaliko galimybės jai rusenti…

Drebančiomis kojomis žengiau tolyn, nors tenorėjau susmukti čia pat ant žemės ir nieko nebejausti. Troškau išnykti, pradingti, nieko neprisiminti, tiesiog neegzistuoti.  Paskutinį sykį žvilgtelėjau į skausmo iškreiptą veidą.

- …aš myliu tave… - ištariau vien lūpomis.

Apsisukusi pradingau tarp painų medžių. Nemačiau, kur yra takelis, tiesiog ėjau tiesiai rankomis atsiremdama į medžius, klupinėjau, šakos vožtelėdavo per veidą, deginantis skausmas mane dusino, sunkiai gaudžiau orą, svaigo galva. Vieną akimirką suklupusi maniau, kad jau nebeturėsiu jėgų pakilti, tačiau šalia pajutau prisiglaudžiant kažką šilto ir minkšto. Akyra padėjo savo galvą man ant kelių. Baksnodama ragino keltis. Apsikabinusi jos kakta galiausiai atsistojau ir leidau jos vedama namo.

Ledinė naktis manęs nesigailėjo ir nusileidusi šalna įsipainiojo mano plaukuose. Šaltos žvaigždės erzino savo spigiu spindėjimu, tik vienintelis mėnulis nutaisęs liūdną veidą užjaučiamai ridenosi skliautu.

patiko (22)

Rodyk draugams